Algirdas Kumža. Himalajai

MT9Y4031Algirdas Kumža Tibetą yra aplankęs tris kartus 2000, 2004 ir 2007 metais. Savo kelionių metu jis fotografavo piligrimus šventajame Kailašo kalne, budistų religines apeigas, klajoklių buitį ir Himalajų viršūnes.

Algirdas Kumža baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Jo darbas – diplomatija, teisė, verslas. Laisvalaikis – kelionės ir fotografija. Pastarasiais metais autorius dažniausiai lankydavosi Azijos šalyse – Tailande, Kambodžoje, Pietų Korėjoje, Japonijoje, Indijoje, Šri Lankoje, Nepale, Tibete.

A. Kumža yra surengęs keletą fotografijos parodų Lietuvos galerijose ir muziejuose, jo darbai spausdinti daugelyje Lietuvos žurnalų. 2005 m. A. Kumža išleido knygą „Himalajai. Vienos ekspedicijos dienoraštis“. Ši knyga 2007 m. yra išleista ir Ukrainoje. Knygoje autorius vaizdžiai pasakoja apie ekspediciją, kurios metu bandė įkopti į vieną aukščiausių pasaulio viršūnių Sisia Pangmą. Šiuo metu knygą galima nemokamai atsisiųsti iš eknygos.lrytas.lt.

Nuotraukų galerijoje – A. Kumžos fotografijos iš sunkiai prieinamos Mustango karalystės.

Žemiau skaitykite A. Kumžos pasakojimą apie kelionę link švento tibetiečiams Kailašo kalno „Kailašas. Šventojo kalno stebuklai“

Algirdas Kumža. Kailašas. Šventojo kalno stebuklai

Gerais laikais į Katmandu suplūsdavo minios turistų ir piligrimų. Dabar atvykėlių iš Vakarų beveik neliko, nes per pasaulį nusirito žinia apie Nepale siautėjančius maoistus. Visi šneka apie magišką Kailašo jėgą, bet ten reikia Kinijos vizos. Kinai pavienių keliautojų į Tibetą neleidžia, reikia susirasti draugų.

Apskambinęs kone visas Katmandu turizmo firmas suradau septynis piligrimus, trokštančius šiomis dienomis pasiekti šventąjį Tibeto kalną. Aš būsiu aštuntas. Iš pradžių šešias paras kratysimės visureigiais, o po to per keletą dienų kaip tikri piligrimai apsuksime ratą apie šventąjį Kailašo kalną. Mirtinų pavojų nepatirsime, bet šaltį, nuovargį ir galvų skausmus vistiek teks kęsti. Ten, aukštybėse, šįmet labai šalta ir pusto. Sniego, sako, iki kelių.

Duobėtais Tibeto vieškeliais kartu su manimi visureigyje kratosi japonas, prancūzas ir lietuvaitė Toma. Kitame visureigyje -vyriškis iš Naujosios Zelandijos, olandė, korėjietis, ir britas Rodžeris.

Iš mūsų aštuonių į piligrimą kol kas panašus tik žygeivis iš Naujosios Zelandijos: basomis įsispyręs asketiškas šlepetes, rankose bambuko lazda, visa manta telpa į mokyklinę kuprinę. Jam jau penkiasdešimt, bet ševeliūra ir figūra kaip paauglio. Kiekvieną rytą jis pradeda jogos pratimais ir meditacija. Jis nesąs budistas, bet rytiečio gyvenimo kelias jam artimiausias. Jis niekada nemanė, kad darbas ir pinigai yra svarbios vertybės, todėl prieš keletą metų nusprendė mesti darbą ir paėmė į ranką bambuko lazdą.

Panašiai ir prancūzas Kristianas: prieš dešimtį metų metė jūreivio darbą ir susidomėjo budizmu. Dabar jam penkiasdešimt treji ir likusį gyvenimą jis bastysis po pasaulį ieškodamas šventųjų kalnų.

Anglas Rodžeris nemedituoja, budizmas jam nerūpi. Jam 45-eri, gyvena su mama ir labai jos bijo. Jaunystėje jis išgirdo, kad Tibetas yra be galo keistas kraštas, visai kitoks nei Anglija. Pagaliau jis čia – Himalajuose, bet labai patenkintas neatrodo.

Esu pesimistas ir žinau, kad viskas baigsis blogai, – šiandien jau du kartus pakartojo Rodžeris.

Už šią kelionę Rodžeris atidavė pusantro tūkstančio dolerių ir mano, kad už tokius pinigus jakai galėtų stovyklavietės nedergti, o pusryčių sriuba turėtų būti tirštesnė. Jis nuolatos niršta, kad gidai nuolatos vėluoja, meluoja ir griauna programą.

Einu rašyt dienoraščio! – keliskart per dieną paskelbia Rodžeris ir valandai pradingsta palapinėje. Ten švelnioje prieblandoje jis išsitraukia juodąjį sąsiuvinį ir jame rūpestingai registruoja savo skundus bei nuoskaudas.

Korėjietis Koh yra meditacijų, kovos menų ir Rytų medicinos mokytojas. Kai jis rytais pradėdavo savo gimnastikos šokį, mes pritūpdavome ir žiūrėdavome jo įstabų baletą, kur dekoracijos – snieguoti kalnai ir vėjo šiaušiamos ežero bangos.

Prancūzas pirmasis pajuto jo neįtikėtinus sugebėjimus pirštais diagnozuoti ir gydyti skausmus. Jau pirmą žygio dieną Kristianą į šalikelę nuvertė aštrūs kojų skausmai. Koh nė neprašytas ėmė jį masažuoti ir spaudyti visokius taškus. Prancūzas rėkė iš skausmo, bet jau po pusvalandžio pašoko ir spyruokliuodamas nuskubėjo aukštyn į kalną.

Man korėjietis parodė taškus, kuriuos pamaigęs įveikiu nuovargį ar galvos skausmą.

Toma atvažiavo iš Klaipėdos.

Paslaptingiausi mūsų bendrakeleiviai – olandė Ivona ir japonas Jošija. Olandė nieko apie save nepasakoja, o japonas angliškai temoka vos keletą žodžių. Tibetas, sako Jošija, yra “big adventure”.

Tą jis pasakė vos įsėdęs į džipą. Ir aš jam pritariau, nes Tibeto keliai yra nuotykis, kuris niekada nesibaigia. Čia asfaltas dar neišrastas, visur gilios duobės ir kalnų nuošliaužos. Kartais visureigis ropoja upės dugnu, o kartais niekuo neapsaugota kalno atbraila. Žvilgtelėjęs žemyn staiga užsimerki ir tik girdi, kaip riaumoja variklis, šniokščia kalnų upė, o vairuotojas ramiai po nosim burba savo mantrą. Čia nuolatos lūžta visureigių ašys ir užsikemša karbiuratoriai, o 800 kilometrų įveiksime tik per penkias dienas. Vidutinis greitis 25 kilometrai per valandą.

Važiuojame kartais visą dieną nesutikdami nei žmogaus, nei gyvulio. Penkių kilometrų aukštyje nelieka nei medžio, nei viksvos, tik akmenys ir vėjo šokdinami dulkių stulpai. Į horizontą nutaikyta telegrafo laidų strėlė primena, kad mes ne Mėnulyje, o žmonių planetoje.

Iki keturių kilometrų aukščio naktis leidžiame varganose užeigose. Lovos sulaužytos, tualetai užkalti lentomis, visur tos pačios žydros kiniškos užuolaidos su geltonomis pienėmis. Šeimininkė krosnį pakuria kiziaku – džiovintu jakų mėšlu, po to tomis pačiomis neplautomis rankomis minko tešlą, iš kurios netrukus mums iškeps tibetietiškos duonos.

Apeinu visą miestą – apie šiltą dušą čia niekas negirdėjęs. Šiukšlinomis gatvėmis laksto pulkas alkanų šunų. Kioske, kurį valdo graži apyjaunė kinė, nusiperku kaukę nuo dulkių. Įkaušęs tibetietis tarptautiniais judesiais man rodo, kad kioskininkė sukalbama moteriškė. Nosį riečia virtuvės kvapas, kur deginamas kiziakas. Pradedame vertinti mažus džiaugsmus: karšto vandens dubenį, trumpam įjungtą elektros srovę.

Miegu po keturiomis antklodėmis, užtat pro langą matau didingus Himalajus. Palei pat nosį prasklendžia erelis ir šniokščia kalnų upė.

Puspenkto kilometro aukštyje namukų nelieka, statomės palapines. Aplink snarglini vaikai renka jakų palikimą kurui, visą naktį staugia šunų kaimenės, o jakai ateina prie pat palapinės ir kriuksi kaip šernai.

Ryte iškišame iš palapinės nuo skausmo braškančias galvas ir laukiame, kada iš už kalnagūbrio išnirs saulė. Tolumoje girdisi kinų kareivių rikiuotės šūksniai. Į mokyklą skuba tibetiečių vaikai, visi žydrais treningais ir raudonais pionierių kaklaraiščiais. Mokytojos apsirengusios margais tibetietiškais kostiumais.

Prancūzas nepaleidžia iš rankų vandens butelio. Žinyne perskaitė, kad kalnuose kasdien reikia keturių litrų vandens.

Kodėl būtinai keturių? – piktai bamba prancūzas, krapštydamas iš kuprinės naują butelį.

Kristianui paaiškinu, kad už Tibetą sausesnė yra tik Sachara:

Gerk ir nesigilink – dehidratacija pavojinga tavo gyvybei.

Prancūzui nuolatos ką nors skauda. Daktaras Koh tiesia jį ant žolės, spaudo visokius taškus, trina ir tampo galūnes. Prancūzas pakyla sveikas, įsipila alaus, išsitraukia „Gitane“ cigarečių pakelį.

Nerūkyk, bus vėl blogai, – globėjiškai perspėju Kristianą.

Paskutinę! – kiekvienąkart sako prancūzas. Jis iškilmingai užsidega cigaretę ir pradeda paskaitą apie Paryžiaus barus. Rašykis, sako, ir būtinai aplankyk: „Budha bar“, „Rasputin“, „Remy Martin“ ir būtiniausiai „Žydrajį traukinį“ kažkur prie Liono stoties. Japonas nieko nesupranta, bet visada pataiko nusijuokti.

Ketvirtą kelionės dieną pasiekiame Manasarovaro ežerą, milžinišką ir šventą. Aplink jį ratą suka spalvingas tibetiečių piligrimų pulkas. Dabar jau ruduo, tad keliauninkų nedaug. Vasarą, sako, čia susirenka tūkstančiai šamanų, jogų ir šiaip bastūnų. Vyrai ir moterys neria nuogi į Išminties ežero bangas, o išnirę dainuoja meilės dainas ir eina skersti ritualinio ožio. Pirkliai čia ateina pasimelsti, kad jų turtai būtų amžini kaip sniegas šventojo kalno viršūnėje.

Čia pirmą kartą pamatome Kailašą, 6675 metrų aukščio kalną, nepajudinamą ir rūstų kaip sfinksas. Joks alpinistas nėra įkopęs į jo viršūnę. Mirtingajam prie jo viršūnės artėti nevalia, nes ten – dievų buveinė. Vistik prieš trejetą metų kinų valdžia nusprendė sukiršinti dievus. Ispanų alpinistams jie davė leidimą kopti į pačią viršūnę. Iš pradžių jie smarkiai rengėsi istoriniam žygiui, bet paskui kopti atsisakė, nes kilo Tibeto religinių vadovų ir pasaulio alpinistų protestai. Sėdime priblokšti didingų vaizdų ir jausmo, kad esame švenčiausioje Tibeto vietoje, net Rodžeris nustojo bambėti.

Aplink ežerą apgriuvę vienuolynai. Prieš pusšimtį metų negailestingai juos išdaužė Tibetą okupavę Mao Dzedongo daliniai. Dabar kai kur vienuolynus bando tvarkyti, bet autentiško dvasinio gyvenimo čia neliko. Skudurais apkamšyti langai, apdulkėję Budos atvaizdai, kiekviename vienuolyne vos du trys vienuoliai. Kas rytas jie įpila Budai ežero vandens, o po to imasi verslo – į maišelius pilsto gydomąją druską.

Popiet Koh surengė korėjietiškos gimnastikos kuk san do pamoką. Suskirstė mus po du, tik anglas paspruko, pasakęs, kad jis atvyko atostogauti, o ne kentėti korėjietiškas egzekucijas.

Snieguotų kalnų apsuptyje, prie šventojo Manasarovaro ežero rūpestingai mankštinu japoną. Jis dūsta ir per jokią vietą nesilanksto. Beveik valandos mankštą puspenkto kilometrų aukštyje iki galo ištvėrė tik du lietuviai ir piligrimas iš Naujosios Zelandijos. Po to korėjietis pamokė zen budistų kvėpavimo pratimų. Mane užplūsta energijos banga, juntu kaip auga sparnai ir kelia aukštyn į Kailašo viršūnę.

Mūsų mokytojas sako jaučiąs milžinišką Kailašo jėgą. Pajusi ir tu, pažadėjo Koh.

Išėjęs pasivaikščioti kaimo pakraštyje sutikau penkis jaunus maldininkus. Jau daug dienų jie, artėdami link Kailašo, atlieka vieną ir tą patį ritualą: iškelia suglaustus delnus į dangų, lyg tarp jų laikytų suspaudę brangenybę, po to atsiklaupia, išsitiesia visu ūgiu kelio dulkėse, nykščiu pažymi įveiktus metrus ir vėl kyla ir tiesia rankas į spiginančią saulę. Kiekvieną kartą delnais jie paliečia viršugalvį, kaklą ir širdį. Liesdami galvą jie liečia Budos kūną, kaklą – pažįsta jo žodį, širdį – perpranta jo mintį.

Tą pati ritualą Tibeto budistai atlieka ir prieš Budos atvaizdą, stupą ar šventyklą Tai nėra tik gimnastika kartojama tūkstančius kartų. Jie juda į priekį medituodami, kartodami mantras, tikėdami, kad šioje pilrimystėje apvalys savo karmą nuo blogio apnašų. Bandžiau maldininkų išklausti, kelinta savaitė kelyje, bet veltui – to jie patys jau neprisimena. Negalėjo jie pasakyti ir kiek kilometrų jau nuėjo. Gal šimtą, o gal ir du?

Daugumas tibetiečių 53 kilometrų ratą – vadinamąją korą įveikia per dieną, mes bandysime per tris. Daugumai mano draugų nuo aukščio braška galvos, pykina. Tibetiečiai korą suka nuo XIII-ojo amžiaus. Sukdamas šventąjį ratą gali aplankyti penkis vienuolynus – gompas. Kailašas visiems šventas – budistams, hinduistams, katalikams. Čia – krikštas, apsivalymas ir nuodėmių atpirkimas. Kuo daugiau korų apsuksi, tuo švaresnis tapsi, o kai kalną apsuksi 108 kartus, gali tikėtis nušvitimo. Turtingieji arba ligoti tibetiečiai samdo elgetas ar nešikus, kad šie už juos apsuktų korą.

Norėčiau apeiti bent kartą, – sako prancūzas. – Būčiau laimingiausias žmogus pasaulyje. Jam nuo aukščio braška galva, pykina ir kojos vos vos laiko.

Nakvosime palapinėse penkių kilometrų aukštyje. Daugumas mūsiškių per dieną nusiplūkę griuvo, kankinami nuožmaus galvos skausmo. Mano galva nebraška, todėl perbridęs ledinį upelį pakylu į ką tik suręstą šventyklą. Korėjietis pasuka į priešingą pusę – arčiau šventojo kalno. Šventykla tuščia, tik du jauni vienuoliai repetuoja maldą. Vaikinai dar pradžiamoksliai: dūsta, lūžta balsai, vos pataiko į būgną. Vienuolyne geriu arbatą ir žiūriu, kaip iš tolumų grįžta didžiulė avių banda ir pro Kailašo petį leidžiasi saulė.

Pareinu visiškoje tamsoje, o korėjietis į palapinę grįžta tik prieš vidurnaktį, išvargintas akmenuoto kelio ir žvarbaus vėjo. Jis ranka lietė Kailašą! Piligrimai apsupa jį ratu ir žibalinės lempos šviesoje klausosi kaip mokiniai savo pranašo. Dvi valandas jis brovęsis link kalno ir visu ūgiu prigludęs prie jo. Ten pat, ant sniego, atsisėdęs medituoti. Pradėjo temti, sužibo žvaigždės ir Koh užmigo. Netikėtai prabudęs nesuprato, kas darosi – kalno jėga jį kaip paukštį kėlė aukštyn ir svaigino. Jame grūmėsi džiugesys ir siaubas; džiugesys – kad kalnas šaukiasi pas save, o siaubas – kad po sekundės po kojomis nebejausi nei ledo, nei akmens. Prancūzas pavydžiai klausėsi pakilios korėjiečio kalbos, o paskui paplojo man per petį:

Ryt ir mes pajusime tą jėgą!

Lėtai aušta paskutinė piligrimystės diena. Paskubomis suvalgome sprangią košę ir patraukiame aukštyn. Danguje viena po kitos gęsta žvaigždės, vietiniai piligrimai dar tik bunda. Daugumas palapinių nakčiai nė nestatė, kailį pasiklojo, kailiu užsiklojo. Markstosi apšerkšnijusiais plaukais ir ūsais, kaičia arbatą. Kviečia ir mus prisėsti, siūlo tsampos – kasdienio savo valgio iš miltų ir vandens. Šeši apšarmoję jakai tempia mūsų mantą. Šiandien teks pakilti į pusšešto kilometro aukštį, o po to dar daug valandų leistis žemyn.

Pusiaukelėje randame stebuklingą stupą – budistų koplyčią, kurią apkabinęs ir sukalbėjęs mantrą gali pradėti visą gyvenimą iš naujo.

Pasiremiu ant lazdos, nužvelgiu grėsmingą Kailašo viršūnę – ne, nenoriu kito gyvenimo! Tegul būna šitas kalnas, žvaigždės ir nesibaigiantis kelias.

Mano piligrimai šnopuoja vis sunkiau ir sunkiau, o tibetiečiai lekia dainuodami. Jauniausiam žygeiviui tebuvo vos keturi mėnesiai. Jis keliavo ant tėvo nugaros, įsuptas į raštuotą vilnonę skarą. Vyriausia buvo 72-ejų metų moteris, lydima penkiasdešimtmečio sūnaus. Iš tolo stebėjau jų žygį per akmenis, sniegą ir ledą, greičiau ne žygį, o lėtą dviejų piligrimų šokį. Kai jie prisiartino, paklausiau motinos, kelintą kartą ji čia. Kai jauna buvusi, dažnai ateidavusi, šventąjį ratą apibėgdavusi per dieną.

Per patį karštį pasiekiame aukščiausią koros tašką – platų kalnų perėjos balną. 5560 metrų aukštis. Piligrimai būreliais susėda ratu ir dalinasi tsampą. Laimingas tibetietis ir man ištiesia gabalą savo kasdienio valgio. Kepina kaitri saulė, aplink magiški kalnų vaizdai, bet šventasis ratas dar nesibaigė. Mes jau skubame žemyn prie upelio, kur gidas Tenzingas žadėjo nakvynę. Tenzingui šioje kelionėje viskas krinta iš rankų, kiekvieną rytą jis pramiega, nes iki paryčių lošia kortomis. Jei išlošia, ryte būna visai nieko vyras, jei ne – dūsauja prie vandens, apatiškai rūko žolę.

Ir dabar jis viską supainiojo: nužygiavę tris valandas, sužinome, kad čia nakvynės nebus, teks žemyn slinkti dar kokias penkias valandas. Iš viso bus dvylika valandų. Liūdnai spoksau į Tibeto platybes, o prancūzas pradeda plūsti vargšą gidą. Šis nusiminęs rūko, tyli. Užsirūko ir prancūzas, apsiramina, o gal nutaria pataupyti jėgas žygiui.

Nežinau, ar liksiu gyvas, – visai ne juokais sako Kristianas.

Bet labiausiai nusivarė ne jis, o Jošija. Likus trims valandoms kelio, japono veidą iškreipia skausmas ir jis krinta ant akmenų, ranka suspaudęs dešinį šoną. Nugriuvo Jošija ant akmens ir nejuda. Patikrinu: gyvas, kvėpuoja, bet šiandieną jo žygis baigtas!

Ką darysim? – klausiu Tenzingo.

Nežinau – eisim toliau, – keistai vartydamas akis pralemena gidas.

Tu gal ir eisi, o jis?

Japonas išbalęs tyliai dejuoja, o saulė jau supasi ant uolos briaunos. Kai ji nusileis, žemę sukaustys šaltis. Jošija yra stambus vyras – ilgai ant nugaros nepatempsiu. Būtų gerai neštuvai, bet aplink jokio medelio, tik vėjų nuzulinti akmenys.

Mes su Toma liksime prie ligonio, o tu skubiai leiskis žemyn ir atvaryk arklį, – sukomanduoju Tenzingui.

Gidas paklusniai linkteli galva ir išnyksta dulkėtuose kelio vingiuose.

Aplink nė gyvos dvasios, tik leisgyvis Jošija ir mes su Toma. Šniokščia srauni upė, greta mūsų ant akmens nutupia pasišiaušusi varna.

Tenzingas neras jokio arklio, – sako Toma. – Eis lošti kortomis arba užmigs.

Ir man atrodo, kad neras – sakau.

Dabar jau Toma komanduoja:

Tu lik slaugyti Jošiją, o aš leidžiuosi ieškoti arklio!

Viena? Žemyn?

Toma nieko neatsako, užsimeta kuprinę ir pasileidžia į pakalnę. Lėtai slenka laikas. Arbatos nebeturiu, pasemiu kalnų upelio vandens ir girdau ligonį. Kartais ima vaidentis, kad jis nebekvėpuoja. Tada griebiu jo ranką ir tikrinu pulsą. Aplink jokio gyvio, tik akmenys ir Kailašas. Varna nuskrido ir negrįžta.

Po trijų valandų horizonte pasirodo raitelis. Aš sveikinu iš tolo kaip pranašą. Man pasirodė, kad ir Jošija šiek tiek pralinksmėjo. Pranašas lėtai nulipa nuo arklio, bet prie ligonio neskuba: bukuoju botago galu ima smėlyje kažką braižyti. Moja, kad prieičiau arčiau. Smėlyje išraitytas skaičius 300.

– Ko trys šimtai? Juanių? – klausiu apdriskusio braižytojo.

No! Dolars!

Japonui iš skausmo persikreipia veidas, susiraukiu ir aš.

Bandau derėtis, bet arklio šeimininkas pasitaikė principingas: nesikrutina iš vietos, rūko. O japonas dejuoja.

Sumokėjau, kiek botagu parašė.

Į stovyklą įjojame visiškoje tamsoje. Korėjietis nedelsdamas patiesia japoną ant žemės ir ima maigyti visokius taškus. Po minutės nustato diagnozę, tik nemoka pasakyti angliškai. Iš mostų suprantame, kad blužnis arba kasa. Ir didžiulis chaosas pilve – organai tarpusavyje nebesusikalba, aiškina daktaras Koh Num Jun. Reikės vaikinui ilgo poilsio.

Masažas ir karštas kompresas per pusvalandį Joši pastato ant kojų.

Kristaus prisikėlimas! – į dangų kelia rankas Kristianas.

Japonas vaikšto po stovyklą ir visiems lankstosi: arigato, arigato!

Leidžiantis saulei mes atėjome į tą vietą, iš kurios prieš tris paras pajudėjome link Kailašo. Piligrimų žygis baigėsi: mes pėda pėdon uždarėme koros ratą. Nusikamavęs prancūzas sunkiai įsiropštė į visureigį ir ilgai žiūrėjo į tolstančio kalno viršūnę. Po geros valandos jis atsisukęs į mane pasakė:

Suradau, ko ieškojau, tikrai suradau.

Pasiteiravau, ko jis iš tikrųjų ieškojo ir ką surado.

Žodžiais to nepaaiškinsi, – atsiduso Kristianas, o paskui dar paklausė, ar ir Lietuvoje yra šventųjų kalnų.