Tibeto kultūros dienos: Avalokitešvaros smėlio Mandala

Rugsėjo 7 d. (šeštadienį) Vilniuje prasidės Tibeto kultūros dienos, kurias atvers išskirtinis įvykis – tibetiečių vienuolių grupė iš Indijos Sera vienuolyno Užupio meno inkubatoriuje, galerijoje „Galera“ (Užupio g. 2 A) apie 12 val. iškilmingai pradės pilti Avalokitešvaros smėlio Mandalą, kurios kūrimo procesą visi norintys galės stebėti kasdien 10-19 val. Rugsėjo 12 d. apie 15 val. Jo Šventenybė Dalai Lama XIV vadovaus šios mandalos suardymo ceremonijai.

Avalokitešvara, tibetietiškai vadinamas Čenrezigu ir laikomas Tibeto globėju, yra budistų dievybė, atjautos idealą įkūnijanti Bodhisatva. Bodhisatva – tai Nušvitimą pasiekusi būtybė, kuri sąmoningai atideda galutinį panirimą į Nirvaną ir tapimą pilnai nušvitusiu Buda ir pasirenka toliau tęsti Samsaros mirčių bei atgimimų ratą tol, kol nušvis visos iki vienos gyvos būtybės.

Tibetiečiai tiki, jog tam, kad padėtų kenčiančioms būtybėms, Avalokitešvara gali apsireikšti daugybe įvairių formų ir pavidalų. Jis tapatinamas su istoriniu Tibeto imperatoriumi Songtsenu Gampo (617-698) ir po jo sekusia Dalai Lamų – Geltonųjų Kepurių mokyklos vadovų, o vėliau, viso Tibeto valdovų – atgimėlių institucija. Jo Šventenybė Dalai Lama XIV, Tenzinas Gyatso, laikomas dabartinių laikų Čenrezigo įsikūnijimu.

Tibetiečių nuomone, tokios su Avalokitešvara siejamos idealios savybės kaip beribė meilė ir neaprėpiama atjauta gali pasireikšti kiekviename iš mūsų. Todėl tie, kieno širdis pašvęsta meilei ir atjautai, kurie nuoširdžiai darbuojasi kitų gyvų būtybių labui, nesitikėdami sulaukti asmeninės šlovės ar pripažinimo, gauti pelno, užsitikrinti padėtį visuomenėje, atitinka Čenrezigo idealą. Tibeto budistams atjauta reiškia empatišką jautrumą kitų kančioms, o meilė – pastangas tas kančias palengvinti. Tai suvokimas, kad mes visi – žmonės, gyvūnai ir pati gyvoji Žemė – esame sujungti tvirtais tarpusavio saitais, todėl su kiekvienu gyvu padaru turime elgtis taip, tarsi jis būtų mūsų motina.

Atjautos apmąstymas meditacijos metu yra laikomas pačia svarbiausia religine praktika Tibete, o Avalokitešvaros mantra OM MANI PADME HUM – dažniausiai tibetiečių lūpose skambantys šventieji skiemenys.

Avalokitešvara gali būti vaizduojamas keletu skirtingų formų, dvi populiariausios iš jų – tai baltos spalvos dievybė su keturiomis arba su 1000 rankų, kurių kiekvienos delną puošia akis. Akys simbolizuoja Avalokitešvaros sugebėjimą vienu metu išvysti daugybės gyvų būtybių kančias, o didelis rankų skaičius – jo galią vienu metu joms visoms padėti.

Mandala– tai simbolinė dievybės bei jos palydos buveinė. Mandalos gali būti tapomos ant drobės, piešiamos šventyklose ant sienų, lubų ar grindų, gali būti braižomos tiesiog ant žemės. Joms kurti gali būti naudojamos įvairios medžiagos: akmuo, medis, metalas, smėlis, grūdai. Medžiagos pasirinkimą diktuoja ritualo pobūdis bei intencijos.

Ši Mandala, kuri bus supilta iš spalvoto smėlio, yra simbolinis Bodhisatvos Avalokitešvaros būstas. Nors smėlio Mandala pilama ant plokščio paviršiaus, iš tiesų ją dera įsivaizduoti kaip trimatį dievišką rūmą, kurio centre įsikūręs Čenrezigas, apsuptas kitų savo palydos dievybių.

Kiekvienas šios Mandalos elementas – spalva, ornamentas, atskira detalė – turi savo prasmę ir paskirtį, o bendras piešinys kuriamas pagal griežtą kanoną. Nepaisant formalių skirtumų, visos Mandalos yra kuriamos pagal vieningą principą, kai trys ar keturi koncentriški žiedai juosia nežemišką dievybės buveinę, esančią įsivaizduojamo kosminio Meru kalno viršūnėje.

Išorinis koncentrinis Mandalos žiedas, primenantis įvairiaspalvius ugnies liežuvius, reiškia apsaugą nuo pašalinių ir simbolizuoja penkis kosminius elementus: Žemę, Vandenį, Ugnį, Orą ir Erdvę. Peržengdamas šią ribą medituojantysis išgrynina ir perkeičia savo vidų, „sudegina“ savo nežinojimą. Antrąjį koncentrinį ratą sudaro tarpusavyje susijungiančių vadžrų – ritualinio apsaugos atributo – pynė, kuri yra tvirta ir nesunaikinama kaip deimantas. Peržengus šią vadžrų grandinę, sutvirtinamas pažinimas ir dvasinis skaidrumas, o medituojantysis yra apsaugomas nuo vidinių prieštaravimų, trukdančių kelyje į Nušvitimą. Trečiasis – lotoso žiedlapių ratas – simbolizuoja moralinį ir kūniškąjį tyrumą. Peržengus jį, patenkama į simbolinį pabudusios sąmonės „rojaus sodą“, išpuoštą įvairiais laimės ženklais, kurių svarbiausi – nemirtingumo eliksyro (amritos) vazelės.

Už sienų – Avalokitešvaros buveinė turi keturis ištaigingus vartus. ir puošnias išorines sienas, kurios žymimos penkių spalvų – baltos, geltonos, raudonos, žalios ir mėlynos – linijomis. Šios spalvos atitinkamai reiškia tikėjimą, pastangas, atmintį, meditaciją ir išmintį. Ketverios durys, kiekviena jų atitinkamos sienos centre, atspindi Keturias Begalines Mintis – meilę, atjautą, džiaugsmą ir dvasinę pusiausvyrą – ir yra papuoštos brangakmeniais. Dar viena vadžrų grandinė saugo Mandalos centre esantį Lotoso žiedą, kuris simbolizuoja Lotoso Budų šeimą – vieną iš penkių Budų šeimų, atitinkančių penkis psichofizinius žmogaus komponentus ir išvalančių atitinkamas sudrumsto proto būsenas. Lotoso šeima, sutramdo aistrą, paversdama ją analitine įžvalga. Lotoso žiedo centre (žalias viduriukas) reziduoja pats Avalokitešvara. Keturiomis kryptimis aplink Avalokitešvarą ant kitų lotoso žiedlapių išsidėsčiusios jo palydos dievybės: budos Akšobja, Ratnasambhava, Vairočana ir Amogasidhi. Smėlio Mandaloje visos dievybės dažniausiai žymimos atitinkamu simboliu.

Tibetiečių įsitikinimu, ritualinis Avalokitešvaros smėlio Mandalos kūrimas bei atitinkamos meditacinės praktikos skleidžia ir daugina mūsų pasaulyje harmoniją bei taiką. Stebėdami, kaip randasi tyrumo ir kilnumo kupina dievybių buveinės išklotinė, žiūrovai, budistų manymu, patiria išskirtinę malonę, nes tokiu būdu jų sąmonės sraute paliekamas teigiamas įspaudas, susiejantis stebėtoją su milžinišku dvasinio Nušvitimo potencialu, glūdinčiu kiekviename iš mūsų.

Pabaigoje ritualinės ceremonijos metu Mandala yra suardoma, taip siekiant priminti mūsų pasaulio laikinumą. Susimaišiusios įvairiaspalvės Mandalos smėlio smiltelės iškilmingai nunešamos ir išpilamos į artimiausią vandens telkinį. Tikima, kad drauge su tekančiu vandeniu į tolį nešama ir teigiama Mandalos kūrimo metu sukaupta energija, kuri prisideda prie tose apylinkėse gyvenančių žmonių apsaugojimo nuo juos galinčių ištikti nelaimių.

Pabaigoje vienuoliai paskiria visus Mandalos kūrimo ir suardymo ritualų metu sukauptus dvasinius nuopelnus pasaulio harmonijai ir visų gyvų būtybių laimei.

Te įsivyraus pasaulyje taika! Te visos gyvos būtybės bus laimingos!

Nuotraukoje – Avalokitešvaros smėlio Mandala. Vilnius, 1995. Radvilės Racėnaitės fotografija