Tibetas – zyziantis uodas mūsų ausyse

Evgenios Levin nuotraukaTibeto rėmimo grupės Lietuvoje atstovę Rūtą Norkutę aplankiau Užupio gatvėje įsikūrusioje jos parduotuvėlėje „Ištremtas Tibetas“. Pasirodo, čia 2013 metų rudenį per vizitą Vilniuje buvo apsilankęs ir Jo Šventenybė Dalai Lama XIV. Tibeto dvasinio lyderio vizitas Lietuvoje buvo proga prisiminti Tibeto okupacijos problematiką. Prieš vizitą užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pareiškė, kad Lietuva laikosi „vienos Kinijos“ politikos, todėl oficialių susitikimų su Dalai Lama nebus.

Vieni tuo metu kaltino politikus bestuburiškumu, kiti vizito nesureikšmino. Kai kurie žurnalistai kritikavo tokias politikų nuostatas, prisimindami 2001 metus, kai tuometis prezidentas Valdas Adamkus į susitikimą su Jo Šventenybe atvyko po operacijos. Sušvelnindama įtampą ir nepasitenkinimą, prezidentė Dalia Grybauskaitė su Dalai Lama susitiko privačiai. Netrukus į vizitą sureagavo ir Kinija: Lietuvos ambasadorė Pekine Lina Antanavičienė buvo iškviesta į Kinijos užsienio reikalų ministeriją.

Nors diskusijos ir audros, kurias sukėlė Tibeto dvasinio lyderio vizitas, viešojoje erdvėje nurimo ir pasimiršo, Tibetas niekur nedingo. Su Tibeto rėmimo grupės nare R. Norkute kalbėjomės apie Tibeto problemas ir tai, kaip Lietuva galėtų padėti jas spręsti.

Ar pakankamai dėmesio Tibeto problematika sulaukia ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio mastu?

Prieš metus man teko būti tarptautinėje konferencijoje Tibeto klausimu, kuri vyko Indijoje, Daramsaloje. Joje buvo susirinkę visuomeninių palaikymo grupių atstovai maždaug iš 40 šalių. Iš tikrųjų aš pamačiau, kad pas mus, Lietuvoje, yra dar visai nebloga situacija. Aišku, mes vis sugalvojame įvairių protesto išraiškų, ne tik politinių, bet ir kultūrinių, nuolatos reaguojame į įvykius ir vis nusiunčiame žurnalistams kokią nors informaciją. Kai kas ją išspausdina, kai kas – ne, bet vis tiek žinia pasklinda. Stebiuosi, kai žmonės iš Italijos, Danijos pasakoja apie tai, kas darosi jų šalyse,kokia šiuo klausimu egzistuoja aklina siena. Iš tikrųjų situacija nėra gera.

Ar turite omenyje tai, kad žiniasklaida neskelbia informacijos apie dabartinę Tibeto padėtį?

Jau dabar Tibete yra beveik 130 susideginusių žmonių, jau nekalbant apie tai, kiek yra dingusių be žinios. Tokios žinios nepatenka į žiniasklaidos akiratį. Aišku, kiekvieną dieną visame pasaulyje vyksta labai baisių dalykų, pavyzdžiui, Sirijoje ar Egipte. Vis dėlto žinios apie Tibetą žmones pasiekia labai retai.

Kaip manote, kodėl?

Sunku pasakyti, bet gali būti kalta didelių šalių baimė, nes jos iš esmės sėdi Kinijos kišenėje. Daugelis didelių šalių palaiko labai glaudžius ekonominius santykius su Kinija.

Taip pat gali būti, kad nepakankamai dirba visuomeninės organizacijos. Mums pasisekė, jog turime kai kuriuos labai žmogiškus ir nuoširdžius politikus. Jeigu mums kyla kažkokia mintis ir tam pritariama, tuomet daug paprasčiau įgyvendinti savo idėjas. Galbūt kitose šalyse nėra tokio bendradarbiavimo. Priežasčių gali būti daug, tačiau kinai nuo senų senovės arba grasino, arba papirkinėjo. Man teko girdėti, kad ir pas mus, Lietuvoje, yra tas pat. Sumokamos tam tikros sumos, kad kažkas neišeitų arba pasirodytų visai kitokia informacija.

Kaip vertinate baimės dėl ekonominių santykių su Kinija pagrįstumą?

Kadangi buvau viena 2013 metų Dalai Lamos vizito organizatorių, teko stebėti tą isteriją, kuri vyko po vizito. Iš tikrųjų gana šlykštus momentas man buvo skelbiamos žinios apie pablogėjusius santykius su Kinija, nes su Dalai Lama susitiko prezidentė. Ši giesmė yra labai sena, ja visą laiką bandoma suklaidinti mūsų žmones. Ne visi žmonės domėsis, kas vyksta iš tikrųjų, ne visi pasižiūrės statistiką. Jie perskaitys tokius pranešimus, susinervins, supyks, pagalvos, kad galbūt iš tikrųjų pas mus viskas taip yra…

Kinija negali nereaguoti, jie turi pagąsdinti. Taip, yra tekę girdėti, kad, tarkime, Estijoje prieš porą metų studentai iš Konfucijaus instituto negalėjo išvažiuoti mokytis į Kiniją. Teko pastebėti, kad panašūs dalykai vyksta tada, kai Dalai Lamos vizitas yra susijęs su universitetu.

Pas mus žiniasklaidoje buvo pasirodę straipsnių, kuriuose buvo piktinamasi dėl šio vizito, kad, pavyzdžiui, Čekija po Jo Šventenybės vizito susigadino savo santykius su Kinija, ketverius metus dirbo, kol juos atkūrė. Na, faktas tas, kad iš Vilniaus Jo Šventenybė išskrido į Prahą ir tai jau buvo, man regis, 4 vizitas į Čekiją. Tokia klaidinama informacija tiesiog bandoma pagąsdinti, tačiau tiesa ir ta, kad pačiai Kinijai irgi reikia Europos rinkos. Kinijai įprasta tokia kalbėjimo maniera, ir ji negali kitaip, tačiau jeigu kas nors daugiau pasidomėtų, pamatytų, kad nėra taip, kaip pati Kinija teigia.

Kokia, Jūsų nuomone, turėtų būti Lietuvos politika Tibeto atžvilgiu?

Būtų galima padaryti daug daugiau, nei darome dabar. Tačiau tam reikia nemažos grupės politikų su stuburu. Aš kartais pasvajoju, kad turėtų atsirasti grupė politikų, kurie pripažintų Tibeto okupaciją. Arba pripažintų Tibeto vyriausybę tremtyje, nes ji nėra pripažinta nė vienos šalies. Kartais pasvajoju, kaip būtų gerai, jei toks stebuklas atsitiktų, nes iš tikrųjų tai būtų stebuklas. Deja, realiai matant ir domintis mūsų dabartine situacija, tuo, kas vyksta, tos svajonės iš karto dingsta. Leonidas Donskis dabar Europos Parlamente šiuo klausimu dirba ir būtų labai gerai, jei, pavyzdžiui, sulauktų palaikymo jo mintis Europos Parlamente turėti atstovą Tibeto klausimams spręsti.

Prieš keletą metų Seimas nepriėmė Dalios Kuodytės inicijuotos rezoliucijos, kurioje pačia švelniausia kiek įmanoma forma, buvo kalbama apie žmogaus teises, nes kaip tik tuo metu Tibete vyko represijos po 2008 metų sukilimo. Yra daug momentų, į kuriuos galima atkreipti dėmesį, galima prisijungti prie kitų šalių inicijuojamų pareiškimų Tibeto ar derybų su Kinija inicijavimo klausimais. Nors derybos su Kinija dėl Tibeto turėjo vykti, tačiau iš tikrųjų tai buvo tik migla, pučiama visam pasauliui.

Lietuva šiuo klausimu tarsi atsiduria tarp moralės ir politikos. Moralu yra palaikyti Tibetą, politiškai paranku būti Kinijos pusėje, ar ne?

Mes esame per daug maži, kad mums rūpėtų Kinijos nuomonė, čia tiesiog yra išpūstas burbulas, kad turime kažkokius labai svarbius ekonominius santykius su šia šalimi. Mes gyvename laisvoje šalyje, vakar minėjome, kokią dieną (pokalbis vyko sausio 14 d. – aut. past.) kitų žuvusių žmonių dėka dabar esame laisvi. Nejau mes turime paisyti dalykų, kurie yra žemiau moralės. Tai man atrodo visiškas absurdas. Taip, ekonominius santykius pagal galimybes reikia išlaikyti gerus, bet jie niekados neturi nusverti moralinių dalykų. Kas yra aukščiau už žmogaus gyvybę, už žmogaus laisvę ir apsisprendimą. Man atrodo, kad nieko.

Tai, kad mes esame maža valstybė ir Kinija mums ekonomiškai didelės įtakos nepadarytų, suteikia Lietuvai didelės stiprybės…

Taip, nes mes jiems esame nereikalingi. Kinijai esame tiesiog per smulkūs. Prancūzijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Amerikoje, aš suprantu, yra visai kitos problemos, tačiau Kinijai mes esame per maži. Dalai Lama yra pasakęs: „Jūs sakote, kad esate per maži ir negalite nieko padaryti? Tai pabandykite kambaryje pasilikti su uodu.“ Čia tiesiog yra tam tikrų politikų ir tam tikrų veikėjų pučiama migla, propaganda, kad „o dabar jau bus blogai“.

Ko iš Lietuvos tikisi Tibeto vyriausybė?

2013 metų birželio mėnesį Lietuvoje lankėsi ir dabartinis Tibeto vyriausybės tremtyje vadovas dr. Lobsangas Sangejus ir Dalai Lamos atstovas ne kartą buvo atvykęs ir prieš Jo Šventenybės vizitą, ir po vizito. Jie Baltijos šalis iškelia kaip pavyzdį sau dėl to, kad mes nesmurtiniu būdu iškovojome nepriklausomybę. Tibeto vyriausybės tremtyje pareigūnai, žinodami mūsų istoriją ją, daug kam pateikia kaip pavyzdį, dažnai sako: jūs irgi kažkada netikėjote, kad galite būti laisvi, kodėl mes negalėtume tikėtis to paties. Kaip žinoma, patys tibetiečiai jau nebekalba apie absoliučią laisvę, kalba apie realią autonomiją Kinijos sudėtyje. Jie labai daug vilčių deda į Baltijos šalis, tikėdamiesi, kad atsiras žmonių, kurie, turėdami tokią pačią patirtį, galės padėti ir jiems. Šiuo metu situacija Tibete blogėja, represijos tik didėja.

Regis, Tibetas ir Lietuva yra visiškai skirtingos šalys ir kultūros, bet galima jausti tam tikrą ryšį tarp jų.

Taip gali būti ir dėl to, kad labai imponuoja tibetiečių nesmurtinis siekis iškovoti laisvę, bandymas išeiti iš šios situacijos nesmurtiniu būdu. Tarkime, kaip yra minėjęs Dalai Lamos atstovas, tibetiečiai juk neina apsikarstę sprogmenimis į prekybos centrus, kur daug kinų, neina į kinų įstaigas, nesisprogdina. Jie kelia ranką prieš save, nes nebemato išeities. Pagal budizmo filosofiją, savižudybė yra vienas baisesnių dalykų, nes tu nužudai savyje Budą. Tibetiečiai yra labai giliai tikinti tauta. Kas bus, jei vieną gražią dieną koks nors jaunas tibetietis, apsikabinęs sprogmenimis, nueis į prekybos centrą. Tuomet nuskambės visa žiniasklaida. Kaip tada bus?

Mus sieja panaši patirtis: pas juos buvo partizanų ir pas mus buvo žmonių, kurie išėjo kovoti, kurie negalėjo pripažinti okupacijos. Ir pas mus buvo kalba keičiama, ir pas juos tas pat dabar… Labai daug paralelių tarp Lietuvos ir Tibeto, matyt, tai pritraukia žmones.

Teko skaityti, kad tibetiečiai iš dalies ir patys yra kalti dėl tokios savo padėties. Daugybę metų šalis buvo užsidariusi nuo viso pasaulio, Tibetas buvo gerokai atsilikęs.

Tibetiečiai norėjo gyventi atskirai nuo viso pasaulio: savoje terpėje, savoje kultūroje. Vis dėlto jau tuo metu dabartinis Dalai Lama darė žygius į kitas šalis, norėdamas plėsti diplomatinius ryšius, domėtis naujovėmis. Prieš pat Kinijos Liaudies Respublikos atėjimą Dalai Lama siuntė telegramas visam pasauliui su prašymu padėti, nes jau tada suprato, kas gresia Tibetui. Dabar tos telegramos yra saugomos Jungtinėse Tautose. Tuo metu, deja, niekas nesureagavo. Jei viskas būtų pasisukę kitaip, Tibetas būtų tapęs demokratiniu kraštu dar esant šiam Dalai Lamai XIV.

Kalbino Laura Urbonavičiūtė

Šaltinis http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-02-26-tibetas-zyziantis-uodas-musu-ausyse/114470

2014/02/26