Leonidas Donskis. Tiesos vardas – Tibetas

Tibetas, 2013 m. Bertos Tilmantaitės nuotrauka.Skirtingai nuo XX amžiaus, mūsų laikotarpio dilemos ir kryžkelės iškyla taikiai – be karo, smurto ir kraujo, bet iš mūsų dėmesio, jautrumo ir atminties lauko tyliai dingstant žmonėms, jų žvilgsniams, veidams, akims, mintims, idėjoms ir dramoms. Dvidešimt kelerių metų senumo istorijos atrodo kaip ataidinčios iš kitos epochos – mes net ir savo socialinį bei egzistencinį laiką fiksuojame visai kitaip. Buvusios ištiso dešimtmečio įtampos, gandai, prietarai, kvailystės, pykčio protrūkiai, priešiškumo ir taikymosi dramos, mūsų nuotaikų ir nuomonių keitimo ciklai šiandien puikiausiai išsitenka vienoje aktyvaus Veidaknygės vartotojo gyvenimo savaitėje.

Viskas dramatiškai pagreitėjo todėl, kad viskas trinasi iš atminties, ir niekas nėra svarbu, kol ko nors neįsiūbuoja žiniasklaida ir reklama. Viskas užsimiršta viešojoje erdvėje, nes nutrinta riba tarp viešosios erdvės ir privatumo. Kas šiandien Veidaknygėje atseks ten įkeliamos informacijos bei ją lydinčios reakcijos privatumą (niekam daugiau tarsi neįdomias privačias nuoskaudas ir patyčias) ar viso to svarbą ir vertingumą viešajai erdvei? Juk viskas ten susipynę į vieną kognityvinį mazgą ir tapę tuo pačiu pusiau anoniminiu ir kolektyviniu dirgikliu, o kartu ir dirginamuoju. Mus domina ne kiti, kaip kitos būtybės ir buvimo pasaulyje salos, o mūsų atrasti ir viešai pademonstruoti kiti – juos mes selektyviai atrenkame ir nusprendžiame, kas nusipelno užuojautos ir dėmesio, o kas ne.

Tibetui kaip niekas kita graso užmarštis, o mes gyvename užmaršties amžiuje. Tibetas mus kasdien pasiekia iš XX amžiaus gelmių ir neleidžia mėgautis saldžia ir bereikšme retorika apie taiką ir pažangą nūdienos pasaulyje. Kitos priespaudą kenčiančios tautos mėgina laimėti propagandinį karą, delegitimuoti jas engiančius režimus ar valstybes, laimėti pasaulio simpatiją visais įmanomais viešųjų ryšių triukais, o tibetiečiai pasaulio dėmesį pelno vieninteliais autentiškais dalykais – mirtimi ir tiesa.

Tiesos vardas – Tibetas. Liūdna tiesa yra ta, kad visos valstybės remiasi prievarta ir melu, be kurių neįmanoma konsoliduoti viešosios nuomonės ir pasiekti skirtingų interesų grupių bei pažiūrų modus vivendi. Tibetas išsivadavimo iš Kinijos jungo ar bent autonomijos jos sudėtyje su galimybe pratęsti savo kalbos ir kultūros gyvybę siekia nesmurtiniu Dalai Lamos judėjimu – Vidurio Kelio idėja, kuri turėtų įtikinti Kinijos vadovybę, kad Tibetas nesiekia atsiskirti nuo Kinijos.

Dėmesio Tibetui kaina

Daugiau nei šimto dvidešimties Tibeto vienuolių susideginimas pastaraisiais metais yra ta kaina, kurią Tibetas moka net ne už savo kalbos, religijos ir kultūros išsaugojimą bei kultūrinę autonomiją Kinijos sudėtyje, o vien tik už Vakarų pasaulio ir demokratinių šalių dėmesį savo tragedijai. Tibeto nepriklausomybės scenarijus, tiesą sakant, neatrodo įmanomas vien dėl įspūdingo Tibeto teritorijos dydžio, kuriame gyvena nedaug tibetiečių; sykiu dėl savo strategiškai svarbių aukštumų, kurių dėka Kinija gali apsisaugoti nuo savo sparčiai stiprėjančios ir augančios kaimynės Indijos karinės atakos, o taip pat ir dėl mineralų ir kitų iškasenų turtingos Tibeto žemės.

Žinoma, jei Kinija sugriūtų dėl kitų išcentrinių jėgų (uigūrų, Falun Gong sąjūdžio), Tibetas gautų savo šansą. Tik man neatrodo, kad tai būtų realistiškas Kinijos ateities paveikslas. Kinija – ne Prancūzija ir juolab ne Didžioji Britanija, tad savo kolonializmo politikos, lygiai kaip ir modernios vergovės formų ekonomikoje, ji tikrai neatsisakys.

Lieka pasaulio dėmesys ir mūsų gyvoji atmintis. Jaunieji tibetiečiai, studijuojantys Europoje ir JAV, gali laimėti kažkiek dėmesio Tibetui. Bet vienintelė reali viltis yra pačios Kinijos elito kaita ir galimas politinio pliuralizmo stiprėjimas ateities Kinijos politikoje. Jei Kinijos kompartija liks vienintele vadovaujančia jėga, jokia kitokia politinė jėga ir ypač religija ten neturės šansų (o Tibeto budizmas yra anaiptol ne paskutinėje vietoje tarp jėgų, kurių Kinijos režimas bijo – lygiai kaip ir kitų religijų, kurių įtakos visuomenei ir jos lojalumams jie bijo kaip nekontroliuojamų alternatyvių jėgų Kinijos modernizacijos kelyje).

Dalai Lama ir Tibeto ateitis

Viena iš grėsmių, kurios negalima išleisti iš akių – po Dalai Lamos išėjimo (deja, mirtingas ir jis) susikursiantis politinis ir moralinis vakuumas, kurį užpildytų radikalus Tibeto elementas, atmetantis Vidurio Kelio idėją ir siekiantis visiškos politinės nepriklausomybės. Tai grėsmė tikrai ne todėl, kad aš nesutinku su Tibeto nepriklausomybe (ją iškovoti galima tik gavus autonomiją Kinijos sudėtyje ir pradėjus Kinijos būsimąjį elitą pratinti prie minties, kad imperializmas anksčiau ar vėliau žlugs XXI amžiuje). Grėsmė tai tik todėl, kad anksčiau ar vėliau radikalesni kovotojai už Tibetą pereitų prie ginkluotos kovos, gal net ir terorizmo, o tai suduotų didžiulį smūgį moraliniam Tibeto pranašumui prieš Kinijos režimą, kurį sukūrė Dalai Lama savo nesmurtinio ir taikaus pasipriešinimo idėja.

Galiausiai anaiptol ne paskutinėje vietoje asmenybės ir jos moralinio autoriteto galia. Dalai Lama priklauso didžiausių žmonijos moralinių autoritetų galerijai – kartu su Mahatma Gandhi, Jonu Pauliumi II, Andrejumi Sacharovu, Martinu Lutheriu Kingu, Sergejumi Kovaliovu. Net ir didžiausi Tibeto priešai ir skeptikai negali ignoruoti fakto, kad Dalai Lama – vienas iš pasaulio žmonių, kurie priimami valstybių vadovų ne dėl savo politinės įtakos ir galios, o tik dėl savo moralinio autoriteto ir didžiulės pagarbos, pelnytos visame pasaulyje. Jei po Dalai Lamos Tibetas praras tiesą ginantį ir visiems suprantama, paprasta ir tauria kalba kalbantį žmogų, užmarštis savo juodą darbą dirbs dar greičiau.

Kumščio teisė ar žmogaus teisės?

Būkime atviri – net ne Dalai Lamos iškilus asmuo ar tibetiečių radikalizmas yra didžiausia Tibeto bylos problema. Problema yra Kinijos autoritarinės modernizacijos sėkmė, kuri ne tik skatina to paties siekti Rusiją ir panašius pseudodemokratinius bei autoritarinius režimus, bet ir verčia abejoti skeptikus, ar demokratija ir žmogaus teisių idėja apskritai turi kokią nors šviesią ateitį pasaulyje. Jei kylančiai ekonomikai viskas leista ir jei sėkmė tampa licencija daryti ką tik nori su savo piliečiais ir kaimyninėmis šalimis, vadinasi, visos kalbos apie liberaliosios demokratijos triumfą ir didžiąsias pasaulio permainas tėra nejaukiai skambanti saviapgaulė ir fikcija.

Jei mes ir toliau kovosime tik su tomis diktatūromis, prieš kurias beginkliai ir bejėgiai stoja piliečiai (Arabų Pavasaris, Maidanas Kijeve), vadinasi, mes viso labo bausime silpnąsias diktatūras už jų impotenciją, o stipriąsias gerbsime ir laikysime rimtomis partnerėmis ar net strateginėmis sąjungininkėmis. Toks scenarijus gali diskredituoti ES, JAV ir Vakarų pasaulį laisvės siekiančiose šalyse bei tarp pavergtų tautų. Vienintelė išeitis tada lieka paprasta – kova su ginklu rankose ir (horribile dictu!) terorizmas, kurio nekenčia, bet su kuriuo tyliai skaitosi net ir Vakarai.

Ką daryti? Į šį rusišką klausimą telieka vienas atsakymas: tikėti Tibetu, neužmiršti jo, kviesti pas mus ES studijuoti jaunus tibetiečius, remti juos, o sykiu visose svarbiausiose pasaulio tribūnose – nuo PEN centrų, mokslo žmonių ir žurnalistų sambūrių iki atsakingų verslo lyderių susitikimų – kelti Tibetą kaip vėliavą ir minėti jį kaip tiesos ir mūsų sąžinės ženklą. Suprantu, kad tai veiksmas be pabaigos gairių ir be jokio aiškumo, bet nieko kito negaliu pasiūlyti nei sau, nei kitiems.

Jei jauna kinų rašytoja, gyvenanti Amsterdame, galėjo atvykti į Briuselį tam, kad dalyvautų Tibetą rėmusioje manifestacijoje, ir sykiu galėjo sušukti „Šį vakarą ir aš tibetietė“, vadinasi, vilties yra. Ji niekada nemirs.

Kaip ir Tibetas.

Šaltinis: Delfi.lt

2014/03/10