Leonidas Donskis. Kodėl tyliai aukojamas Tibetas?

230226bdc9b30284a20fcd349104853e20ef61ad„Kinija švelnina savo poziciją Lietuvos atžvilgiu“ – tokias džiugias žinias Lietuvos verslui šią savaitę paskelbė didžioji dalis Lietuvos žiniasklaidos. Kaip teigiama pranešimuose, Kinijos „bausmės“ Lietuva susilaukė prieš pusantrų metų po Tibeto dvasinio lyderio, Nobelio Taikos premijos laureato Dalai Lamos vizito Lietuvoje, kur jį priėmė Prezidentė Dalia Grybauskaitė, o viešose paskaitose bei susitikimuose nepaliaudamas kalbėjo apie atjautą bei pasaulio žmonių tarpusavio priklausomybę.

Dabar, anot kinų diplomatijos pareigūnų, draugiški ir bendradarbiavimu grįsti dvišaliai santykiai tampa įmanomi po to, kai Lietuvos pusė pripažino kinų valdžios teisę okupuotame Tibete tęsti jau daugiau nei šešis dešimtmečius vykdomą tibetiečių tautos, kultūros, religijos, kalbos bei gamtos naikinimą.

„Šiltėjančių“ santykių akivaizdoje apie Lietuvos verslo interesus Kinijoje, žmogaus teises Tibete bei demokratinių vertybių gynimą – pokalbis su prof. Leonidu Donskiu.

Gerbiamas Leonidai, esate ne kartą išreiškęs susirūpinimą žmogaus teisių padėtimi Tibete ir kritikavęs agresyvią Kinijos politiką regione, tad kaip Jūs regite žiniasklaidoje pasirodžiusius pranešimus apie „šiltėjančius“ Lietuvos ir Kinijos santykius?

Atvirai pasakius, visada bijojau tokio scenarijaus ir kartu neabejojau, kad gilios Europos krizės atveju, kokia šiuo metu yra susiklosčiusi dėl Rusijos agresijos Ukrainoje, Lietuva, siekdama ekonominių interesų, mėgins suartėti su Kinija. Racionaliai tai visiškai suprantu – kad galėtų kompensuoti Rusijos rinkos praradimus, verslas ieško naujų nišų. Toks scenarijus itin palankus Kinijai, kuri iškart ima mojuoti Tibeto korta.

Reikia pripažinti, kad kurį laiką Tibeto klausimu Lietuva laikėsi gan neblogai. Pavyzdžiui, Kinijos ambasados remiamas Konfucijaus instituto tinklas Lietuvoje yra mažiau įtakingas, nei maniau, tad šioje srityje kinai didelių pergalių nepasiekė. Kita vertus, Tibeto draugų balsas iki šiol visuomenėje buvo gan gerai girdimas ir tai teikė vilčių, kad mūsų kryptis ginant Tibeto teisę būti, išlikti, yra teisinga.

Dabartinėje situacijoje akivaizdu, jog Kinija naudojasi susiklosčiusia ekonomine situacija, ir net neabejoju, kad Lietuvos politinė klasė tą kainą sumokės. Tad netrukus teks pripažinti, kad mūsų idealizmo pakako ir pakaks ginti Ukrainą bei remti solidarumą su šia tauta, nes realiai suvokiame mums patiems kylančias grėsmes. Tuo tarpu Tibetas yra toli ir kito blogio, t. y. Kinijos politikos ir žmogaus teisių pažeidimų šioje šalyje mes tiesiog nematome, nes mums visa tai tėra abstrakcija.

Kad ir kaip būtų gaila, tenka pripažinti, kad atėjo konjunktūros ir kompromisų laikas… Mes buvome idealistiškesni tol, kol skyrėmės nuo Vakarų savo interesais. O dabar politiniu lygmeniu valstybė išlaiko idealizmą Ukrainos atžvilgiu, tačiau praranda jį Tibeto klausimu.

Vis dėlto nereikia pulti į visišką pesimizmą, o daugiau stengtis, kad nesilpnėtų Tibeto draugų balsai viešojoje erdvėje, žiniasklaidoje, akademiniuose sluoksniuose bei tarp nevyriausybinių organizacijų. Norisi tikėti, kad Tibeto klausimas sulauks ir krikščioniško solidarumo bei liberalių žmogaus teisių gynėjų, kurie liks ištikimi Tibeto žmonėms bei užstos juos.

Šią savaitę pasirodė Tibeto žmogaus teisių ir demokratijos centro ataskaita apie žmogaus teisių situaciją Tibete 2014 metais, kurioje konstatuojama, jog situacija Tibete iš esmės tik blogėja. Tačiau ši žinia niekaip nekvestionuojama „šiltėjančiuose“ Lietuvos bei Kinijos santykiuose, todėl susidaro įspūdis, kad sąmoningai atskiriama ekonomika ir demokratinės vertybės.

Realiai apsispręsti ginti žmogaus teises net ir tuomet, kai tai nėra naudinga, o gal net pavojinga – yra didelis iššūkis ir brandžios valstybės ženklas. Jei mes giname žmogaus teises tik tada, kai jos susijusios su mūsų pačių interesais ir saugumu – tai viena. Jei mums rūpi žmogiškas solidarumas pasaulio mastu – tai visai kas kita. Kitaip tariant, selektyvumas susijęs su žmogaus teisių gynimu yra problema ne tik Lietuvoje, bet ir kitur. Tai reiškia tik viena – mes nustojome būti geresni už kitus ir tapome tokiais pat cinikais, kaip ir kitos valstybės. Žinoma, tai iškelia papildomų uždavinių žmonėms iš „trečiojo sektoriaus“, nevyriausybinėms organizacijoms ir visiems žmogaus teisių gynėjams.

Žymus disidentas, žmogaus teisių aktyvistas, pirmasis Laisvės premijos laureatas Sergejus Kovaliovas šiomis dienomis pasirodžiusiame atvirame laiške Vakarams dėl situacijos Ukrainoje rašo, kad „negalima už savo paties saugumą mokėti svetimu saugumu, o juo labiau – už naftą kitų gyvenimu ir likimu“, o tokią poziciją jis pavadina „nemoraliu politiniu pragmatizmu“. Ar toks problemos įvardijimas galimas ir kalbant apie Tibetą?

Visiškai teisingai. Šiuose S. Kovaliovo žodžiuose slypi itin gili logika ir išmintis. V. Putino panieka Vakarams remiasi tuo, kad Putinas bei jo imperialistinė ir fašistinė klika šifravo Vakarų reakcijas būtent taip: dėl naftos, gerovės ir ramybės Jūs visada paaukosite žmogaus teises, apie kurias nuolatos kalbate, bet patys jomis netikite. Būtent toks yra Putino diskursas. Ir jei jis mato, kad žmogaus teisės aukojamas Čečėnijoje ar Ukrainoje, kodėl jis turėtų tikėti, jog žmogaus teisės Vakarams rūpi kitose pasaulio kraštuose.

Lygiai tokia pati yra ir kinų reakcija. Kodėl jie turi tikėti Vakarų žodžiais, jei dėl savo gerovės yra tyliai aukojamas Tibetas? Taigi, kai mes atsitraukiame nuo savo vertybinių pozicijų, diktatūriniai režimai tai iššifruoja gan paprastai – Vakarai patys netiki tuo, ką kalba. Gaila, bet tokiam jų galvojimui yra pagrindo.

Tačiau norėčiau atkreipti dėmesį, kad S. Kovaliovo mintis nėra kažkoks romantizmas, atsietas nuo politinės logikos. Akivaizdu, jog režimai vieni kitus analizuoja ir ieško silpnųjų pusių. Šiandien Vakarų silpnoji vieta – vertybės, deklaruojama joms ištikimybė, tačiau klausimas, ar lygiai taip pat jos yra ir ginamos. Kai kada – taip, tačiau toli gražu ne visada.

Tad šioje situacijoje Tibeto klausimas iškyla itin skaudžiai. Šiemet Helsinkio sutarčiai, kurios atvėrė galimybę kovoti už žmogaus teises visame pasaulyje, sukanka 40 metų. Būtent čia buvo priimta paradigma, kad žmogaus teisės nėra vien tik valstybės reikalas, o piliečiai nėra jos nuosavybė. Būtent ši pozicija anuomet padėjo kovoti už žmogaus teises Sovietų Sąjungoje bei Kinijoje.

Šiandien mums iškyla labai svarbus klausimas: ar švenčiant keturiasdešimtmetį nuo Helsinkio sutarties pasirašymo, žmogaus teisių klausimas vis dar yra mūsų prioritetų viršūnėje? O jei ne viršūnėje, tektų pripažinti, kad mums niekas daugiau nerūpi, kaip tik mūsų pačių gerovė ir saugumas. Tad beliktų prisiminti vieno garsaus Amerikos respublikono žodžius, kad tie, kas nesirūpina laisve, anksčiau ar vėliau praranda ir saugumą.

Ir vis dėlto tenka pripažinti, kad geri ekonominiai santykiai tarp Lietuvos ir Kinijos dabartinėje situacijoje yra labai reikalingi. Tačiau Kinija nesileidžia į jokias kalbas dėl žmogaus teisių padėties Tibete, atkakliai vadindama Dalai Lamos poziciją separatistine. Kaip manote, ar šiuo atveju įmanoma rasti vidurio kelią – suderinti verslo interesus ir kartu tvirtai palaikyti demokratines vertybes?

Taip, manau, kad jis yra. Žinoma, Lietuvos valstybės interesas yra geri santykiai su Kinija. Tačiau juk galima žengti kelis protingus žingsnius vienu metu – gerinti santykius su Kinija ir kartu žmogaus teisių gynėjus paversti partneriais, kurių žinia būtų ištransliuojama tinkamu būdu. Vakarai kaip tik ir žengia šiuo keliu: jei valstybė oficialiai negali kalbėti tam tikromis temomis, už ją tai padaro tokios globalinės nevyriausybinės organizacijos kaip „Human Rights Watch“, „Amnesty International“ ar „International Campaign for Tibet“. Kitaip tariant, ten, kur valstybė ar parlamentai yra neįgalūs, turėtų dirbti kitos organizacijos, kurios galėtų sakyti tiesą. Šiuo atveju demokratinės valstybės uždavinys – stiprinti tokias organizacijas ir daryti viską, kad jų balsas būtų girdimas. Beje, tokių organizacijų pozicija dažnai yra nuoseklesnė nei kompromisais pagrįsta valstybės pozicija. Tad Lietuva turi bręsti ir megzti dialogą su savo pačios piliečiais bei naudotis jų balsu ginant ir saugant demokratines vertybes bei žmogaus teises visur, kur yra bent menkiausias pagrindas jas paminti.

Būdamas Europos Parlamento nariu nuosekliai prisidėjote prie Tibeto klausimo kėlimo, aktyviai pasisakėte dėl žmogaus teisių pažeidimų šiame krašte. Ar dabar palaikote santykius su Tibeto rėmėjais Europoje?

Taip, aktyviai palaikau ryšius su Briuselyje įsikūrusia organizacija „International Campaign for Tibet“. Vienas iš šios organizacijos lyderių Vincentas Matinas yra mano bičiulis ir bendražygis. Taip pat palaikau ryšius su Tibeto vyriausybe tremtyje, keliais tibetiečiais intelektualais.

Be abejo, būdamas Europos Parlamento nariu, aš turėjau daugiau instrumentų veikti, galėjau daugiau padaryti, ir mano balsas buvo labiau girdimas. Šiuo metu tai, ką galiu daryti dėl Tibeto – tai mano intelektualiniai instrumentai. Aš bandau netylėti.

Neabejoju, kad dėl savo veiklos negaučiau nei Rusijos, nei Kinijos vizos. Politikui tai būtų skausminga, o aš tikrai esu pasiruošęs mokėti šią kainą už savo sąžinės laisvę.

Kalbino Gediminas Kajėnas

Šaltinis: Bernardinai.lt

2015/02/12