Andrius Navickas. Propagandos istorija: amžinai kiniškas Tibetas

aac390b02ef4a6c40372c5d11991244cf2217c14Daug kartų teko įsitikinti, koks teisingas posakis, kad dažniausiai istoriją rašo nugalėtojai. Tiksliau – derėtų kalbėti apie tai, jog labai dažnai ne tik istorija, bet ir dabarties faktai pertvarkomi taip, kad atitiktų tą interpretaciją, kuri palankiausia didžiausią galią turintiesiems.

Labiau stebina net ne tai, kad okupantai, diktatoriai bando visomis priemonėmis įtvirtinti savo pretenzijas, bet tai, jog skirtinguose pasaulio kampeliuose atrandame labai panašius propagandinius mechanizmus. Pavyzdžiui, nepaprastai unikalią kultūrinę ir religinę tradiciją išplėtojusio Tibeto okupacijos „teisėtumas“ grindžiamas praktiškai tokiais pat argumentais, kuriais sovietų valdžia teisino Lietuvos okupaciją. Labai daug panašumų galima atrasti ir tarp kinų valdžios retorikos, aptariant Tibeto klausimą, ir to, kaip Vladimiras Putinas kalba apie Krymo okupaciją.

Beje, dar 2001 metais buvo nutekintas Kinijos komunistų partijos suvažiavime svarstytas dokumentas apie tai, kaip veiksmingai panaudoti propagandines priemones, pateisinant Kinijos politiką Tibeto atžvilgiu. Šiame dokumente pabrėžiama, kad pagrindinis propagandos taikinys – Vakarų valstybės. Tikslas – priverstai jas priimti tokią Kinijos ir Tibeto santykių interpretaciją, pasak kurios, Tibetas visada buvo sudėtinė Kinijos geopolitinės erdvės dalis, taip pat, jog Kinija rūpinasi tibetiečiais, modernizuoja jų gyvenimą, aktyviai kovoja su prietarais ir idiliškiems tautų santykiams kliudo tik nerimstantis Dalai Lama XIV, niekaip negalintis atsisakyti teokratinės monarchijos atkūrimo ambicijų, bei būrelis jo pakalikų. Dokumente pabrėžiama, kad labai svarbu veikti, aktyviai bendraujant su mokslininkais, istorikais, peržiūrint ir „pataisant“ istorijos vadovėlius.

Kinų mokslininkai, pasivadinę vienais įtakingiausių pasaulio tibetologų, prieš kurį laiką lankėsi ir Lietuvoje bei bandė išsklaidyti „prietarus“. Jie tvirtino, kad nepriklausomas Tibetas – tai prieš šimtmetį britų sukurtas mitas, dėl kurio vėliau Didžiosios Britanijos valdžia neva atsiprašė. Pasak vienam iš Kinijoje įkurtų mokslinių institutų atstovaujančių mokslininkų, Tibetas visada buvo integrali Kinijos dalis, ir absoliuti dauguma tibetiečių su tuo sutinka, o sumaištį kelia tik Dalai Lama, kuris nenori susitaikyti su tibetiečių tautos išsilaisvinimu iš feodalų vergijos.

Kiek Kinijos propaganda ir „prietarų sklaidymas“ veiksmingas? Galima pasidžiaugti, kad Tibeto okupacijos klausimas Vakaruose neišnyko. Čia netapo vyraujančia interpretacija apie tai, kad Tibetas buvo ne okupuotas, bet išlaisvintas, ne nuniokotas, bet modernizuotas. Kita vertus, Kinijos ekonominė ir politinė galia Vakarų politikus skatina „pamiršti“ tibetiečių kančias. Vakarų pasaulio lyderiams būtų patogiau, jei Tibetas apskritai neegzistuotų. Tačiau tibetiečių tauta egzistuoja ir kasdien patiria kančias, o unikali kultūra ir gamta vis labiau niokojama. Prisiminkime tai ir priminkime kitiems.

Kinijos propagandinis karas prieš Tibetą stebėtinai primena Sovietų Sąjungos propagandą apie laisvanorišką Lietuvos įsijungimą, o tezė apie tai, kaip pagerėjo tibetiečių gyvenimas, sovietinį pasakojimą apie tai, kad sovietinė Lietuva buvo ne kalėjimas, bet “išvaduotojų” sukurtas Rojus žemėje.

Aptarsiu penkias svarbiausias Kinijos propagandos tezes.

I. Tibetas yra integrali Kinijos dalis.

Šios tezės Kinijos valdžia tvirtai laikosi. Tiesa, nėra vieningos nuomonės, kada Tibetas „įaugo“ į Kiniją. Dažniausiai pateikiamos keturios versijos: tibetiečiai suformavo savo kultūrinę ir religinę tapatybę tik dėka aukštesnės kinų kultūros ir visada buvo pastarosios globojama; nuo VII amžiaus; nuo XIII amžiaus; nuo Čingų dinastijos laikų.

Tibetiečiai pabrėžia, kad jų kultūra, kalba ir religija unikalios ir nėra kaip nors organiškai susijusi su kinų kultūra. Kinijoje leidžiamose istorijos vadovėliuose tvirtinama, kad tibetiečiai buvo viena iš barbarų tautų, kurios plėtotei kontaktai su Kinijos kultūra turėjo esminę įtaką.

Iš tiesų yra pagrindo tvirtinti, kad senoji Tibeto valstybė savąją tapatybę suformavo VII amžiuje, kaip tik tuomet prasidėjo tibetiečių santykiai su kinais. Tačiau šie santykiai, tibetiečių įsitikinimu, tikrai nebuvo susiję su žavėjimusi Kinijos kultūra, bet veikiau su tuo, kad VII–IX amžiuose Tibetas buvo galingiausia karinė jėga Centrinėje Azijoje. Šiuo laikotarpiu tibetiečiai įvykdė ne vieną karinę operaciją į Kinijos imperijos teritoriją ir prisijungė dalį jos žemių. Tibeto valdovas Songsten Gampo 634 m. pasiuntė derybininkus pas Kinijos imperatorių, reikalaudamas santuokinio aljanso. Kinai tam priešinosi ir sutiko tik tada, kai pripažino, kad nesugebės pasipriešinti Tibeto karinei galiai. 640 m. susitarimas dėl santuokinio aljanso buvo pasiektas.

Kinijos istorikai tvirtina, kad ši santuoka buvo gudrus jų imperatoriaus politinis sprendimas, siekiant įtraukti tibetiečius į Kinijos kultūrinę orbitą. Būtent po šio santuokinio aljanso, kinų tvirtinimu, Kinija visiems laikams tapo kelrodžiu tibetiečiams. Tibetiečiai kategoriškai neigia šią interpretaciją. Jie pabrėžia, kad Kinijos imperatoriaus dukra tebuvo viena iš Tibeto valdovo žmonų, ir santuoka turėjo politinių tikslų ir neturėjo didesnės įtakos tibetiečių savimonei.

Beje, sovietmečiu primestose Lietuvos istorijos vadovėliuose atrandame panašią schemą, kurią bando primesti tibetiečiams kinams. Šiuose vadovėliuose buvo tvirtinama, kad lietuviai už viską turėtų būti dėkingi slavų tautoms. Na, o dalis baltarusių mokslininkų iki šiol tvirtai įsitikinę, kad jų valstybė yra tikroji LDK įpėdinė.

Tiems, kurių neįtikina propaganda apie „amžiną“ kinų globą tibetiečiams, kinų propaganda pateikia dar vieną variantą – Tibetas neatsiejamas nuo Kinijos nuo XIII amžiaus.

Iš tiesų Tibeto dominavimo regione laikotarpis tęsėsi neilgai, ir XIII amžiuje Tibetas buvo nukariautas mongolų. Pradžioje tibetiečiai tik mokėjo duoklę Gendži Chanui, o paskui Tibetas buvo inkorporuotas į besiplečiančią mongolų valstybę. Čia vėl susiduriame su kardinaliai priešingomis interpretacijomis. Tibetiečiai pabrėžia, kad mongolai ir kinai – tai dvi visiškai skirtingos kultūros. Beje, mongolai buvo prisijungę didelę Kinijos dalį, taip pat Korėją ir kitų žemių. Kinai savo ruožtu tvirtina, kad mongolai tėra viena iš Kinijos tautų, ir iš tiesų galima kalbėti apie galingą Kinijos imperiją, kurią paprasčiausiai valdė mongolų dinastija.

Beje, tibetiečių ir mongolų santykiai buvo kur kas glaudesni ir geresni nei mongolų ir kinų. Tai susiję ir su tuo, kad mongolų valdovai labai vertino tibetiečių dvasinius mokytojus ir kvietė juos būti patarėjais.

XVII a. didžiulėje Azijos teritorijoje, kuri apėmė tiek Kiniją, tiek Mongoliją, tiek Tibetą, įsigalėjo mandžiūrai ir Čingo dinastija. Tibetiečiai į šį periodą žvelgia tik kaip okupacinės valdžios pasikeitimą. Savo ruožtu kinai tvirtina, kad Čingo dinastija paprasčiausiai apjungė broliškas tautas, kurias jungė ta pati kultūrinė tapatybė. Čingo dinastija valdžioje buvo iki XX a. pradžioje, kai ji suiro ir tik tada susiformavo Kinijos respublika.

Britų imperija iš tiesų prisidėjo prie Tibeto nepriklausomybės atkūrimo. Britai rūpinosi, kaip išlaikyti savo valdžią Indijoje, taip pat apriboti Rusijos ir Čingo imperijų įtaką regione, Tam buvo patogu sukurti buferinę zoną – Tibetą. 1904 m. britai pasirašė su tibetiečiais Lhaso konvenciją, ir tai buvo esminis žingsnis į realią Tibeto nepriklausomybę, kuri buvo galutinai įtvirtinta 1911m.

Ir vėl galima atrasti daug analogijų su Lietuvos istorija, su Lietuvos inkorporavimu į Rusijos imperiją ir Nepriklausomybės paskelbimu, naudojantis šios imperijos subyrėjimu.

Tibetui atgavus Nepriklausomybę iš Indijos sugrįžo Dalai Lama XIII, buvo paskelbti politiniai dokumentai, reglamentuojantys viešą gyvenimą valstybėje.. Palaipsniui susiformavo ir visi suverenios valstybės simboliai, atsirado tibetiečių pasai, nacionalinė vėliava, pasirašytos kelios tarptautinės sutartys. Per Antrąjį pasaulinį karą Tibetas oficialiai laikėsi neutraliteto politikos.

Kinijos respublika neatsisakė pretenzijų į Tibetą, tačiau, neturėdama galimybių jas įgyvendinti, susitelkė ties vidaus problemomis. Po Antrojo pasaulinio karo Kinijoje tęsėsi pilietinis karas, kuriame kovojo Kinijos komunistų partija ir Guomindanas. Šis karas baigėsi 1949 m., kai komunistai perėmė visos žemyninės Kinijos kontrolę, o Guomindanas įsitvirtino tik Taivane.

1949 m. spalio 1 d. Mao Dzedunas Pekine, Tiananmenio aikštėje, paskelbė Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimą. Naujasis valstybės vadovas, Kinijos komunistų partijos lyderis taip pat pareiškė, kad nenormalu, jog tokia didelė teritorija, kaip Tibetas, yra tiek menkai apgyvendinta. Jis taip pat paskelbė, kad sieks Kinijos, kuri valdo ne mažesnę teritoriją nei Čingo imperija. (Vėl tiesioginė analogija su Rusija ir Sovietų Sąjunga.) Regis, būtent šiuo metu gimė tezė apie amžinai kinišką Tibetą.

II. Tibetas savo noru prisijungė prie Kinijos?

Tuo metu, kai Lietuva „savo noru“ ir „entuziastingai“ beldėsi į Sovietų Sąjungą, tibetiečiai gyveno savarankiškoje valstybėje. Atgavus nepriklausomybę iš Indijos sugrįžo Dalai Lama XIII, buvo paskelbti politiniai dokumentai, reglamentuojantys viešą gyvenimą Tibete. Palaipsniui susiformavo ir visi suverenios valstybės simboliai: atsirado tibetiečių pasai, nacionalinė vėliava, buvo pasirašomos tarptautinės sutartys.

Tačiau naujoji komunistinė Kinija buvo nusiteikusi „atkurti teisingumą“ ir „nešti šviesą“ visoms tautoms. 1949 m. lapkričio 24 dieną. Pekino radijas pranešė, kad dvylikametis Pančen Lama paprašė Kinijos naujojo vadovo, Komunistų partijos lyderio Mao išvaduoti Tibetą nuo užsienio imperialistų. Labai paradoksalus pranešimas. Vien jau dėl to, kad tuo metu Tibetas buvo užsisklendusi nuo kitų valstybė, kurioje iš viso gyveno penki užsieniečiai, kuriuos žavėjo tibetietiškas budizmas ir jie tikrai nepriminė imperialistų. Dar po poros mėnesių buvo paskelbta, kad jau artimiausiu metu Kinijos liaudies armija išvaduos Tibetą.

Tibeto vyriausybė, sunerimusi dėl tokių pareiškimų, nusiuntė Pekinui laišką, kuriame teigiama, kad Tibete nėra jokių imperialistų ir nereikia jokio vadavimo.

Tikėtina, kad Kinijos valdžia iš tiesų manė, kad tibetiečius reikia supažindinti su esą labiau išsivysčiusia Kinijos kultūra ir įdiegti technines naujoves. Taip pat ir Kinijos komunistų partija buvo tvirtai įsitikinusi, kad jų ideologija – yra šviesa, kuri turi išskaidyti prietarų tamsą. Beje, nė vienas iš Kinijos lyderių nebuvo buvęs Tibete ir turėjo labai miglotą supratimą apie tai, kaip ten gyvena žmonės. Taip pat dera pabrėžti, kad absoliuti dauguma tibetiečių iki pat 1950 metų niekada nebuvo matę kinų. Tad nesuprantama, kaip jie galėjo žavėtis kinų kultūros pasiekimais?

Rugsėjį pirmieji kinų kariniai daliniai įžengė į Tibeto teritoriją. Profesionali kariuomenė  nesulaukė rimto pasipriešinimo iš menkai ginkluotos ir organizuotos Tibeto kariuomenės. Reikia pripažinti, kad per šią invaziją kinų kariai gana gerai elgėsi su civiliais gyventojais, taip pat nemaža dalis ir tibetiečių karių, pakliuvę į nelaisvę, buvo nuginkluoti ir paleisti po paskaitos apie socializmo privalumus. Tačiau grėsmė Tibeto valstybingumui augo kiekvieną dieną.

1950 m. lapkričio mėnesį Tibeto Asamblėja nusprendė suteikti Dalai Lamai XIV visus jo titului priklausančius valdžios įgaliojimus, nelaukiant, kol penkiolikmetis lyderis sulauks pilnametystės. Tibetiečiai taip pat išsiuntė laiškus, prašydami paramos, į Jungtinių Tautų Organizaciją bei JAV vyriausybei. Tai dar labiau papiktino kinus, kurie paskelbė, kad Tibetas tėra Kinijos vidaus reikalas. JTO į Tibeto laišką nereagavo, nes Tibetas nebuvo šios organizacijos narys. Dauguma kitų pasaulio valstybių vadovų teturėjo labai miglotą supratimą, kas iš tiesų vyksta Kinijoje ar Tibete.

Matydami, kad didelė Tibeto teritorija okupuota, kariuomenė išskaidyta, o tarptautinė bendruomenė abejingai stebi, Dalai Lama nutarė, jog būtina derėtis ir išsiaiškinti situaciją. Todėl 1951 m. buvo pasiųsta  penkių asmenų delegacija į Pekiną. Tibeto vyriausybė įgaliojo delegaciją išdėstyti Tibeto poziciją ir išklausyti kinų planų.

Kinijos delegacija elgėsi kaip nugalėtojai ir pateikė sutarties projektą, kurį galima vadinti Tibeto kapituliacijos įtvirtinimu. Tibeto atstovai griežtai atmetė susitarimą. Kinai sutiko tik nežymiai modifikuoti sutartį ir pareiškė, kad nebepriims tibetiečių neigiamo atsakymo. Tibeto delegacijai buvo grasinama smurtu, su ja buvo elgiamasi kaip su kaliniais. Svarbiausia, jai nebuvo leista susisiekti su savo valstybės vadovybe. Tibeto atstovams buvo pateiktas ultimatumas (kaip čia neprisiminsi Sovietų Sąjungos ultimatumo, pateikto Lietuvos užsienio reikalų ministrui Urbšiui): arba susitarimas bus pasirašytas, arba Kinijos kariuomenė išžygiuoja į Lhasą, Tibeto sostinę.

1951 m. gegužės 23 dieną Tibeto delegatai pasirašė Septyniolikos punktų susitarimą su Kinija. Tiesa, pasak Tibeto interpretacijos, šis susitarimas buvo pasirašytas tik su sąlyga, kad, delegacijai grįžus į Lhasą, jis turės būti patvirtintas Dalai Lamos. Kinija tvirtina, kad tokios sąlygos nebuvo, kad apie susitarimo turinį Dalai Lama ne tik žinojo, bet ir jam pritarė.

Susitarimas įteisino Kinijos armijos įvedimą į Tibetą ir suteikė Kinijos valdžiai įgaliojimus tvarkyti Tibeto užsienio reikalus. Kita vertus, net ir šiame susitarime buvo garantuota, kad Kinija nekeis Tibete egzistuojančios politinės sistemos, nusistovėjusio Dalai Lamos ir Pančen Lamos statuso, bus išlaikyta Tibeto autonomija, gerbiama religinė ir kultūrinė tradicija.

Net ir pasirašius susitarimą, Tibeto delegacija dar kurį laiką buvo sulaikyta Pekine. Tai buvo reikalinga, kad Kinija galėtų imtis visų propagandinių veiksmų ir paskelbti visam pasauliui apie „broliškų tautų vienybės atkūrimą“. Tibetiečiai teigia, kad apie pasiektą susitarimą Dalai Lama sužinojo iš radijo ir iš karto griežtai sureagavo. Jis pasiuntė žinią delegatams, kad nepritaria tokiam susitarimui.

Jau rugsėjį į Lhasą įžengė Kinijos kariuomenė. Iš esmės buvo pakartotas tas scenarijus, kurį prieš vienuolika metų Lietuvoje įgyvendino kita imperija.

III. Absoliuti dauguma Tibeto žmonių džiaugėsi išvadavimu iš feodalų vergovės?

1963 m. Kinijoje buvo sukurtas propagandinis filmas „Vergas“, kuris tapo viena svarbiausių propagandinių priemonių. Šiame filme, begėdiškai iškreipiant daugybę faktų, buvo rodoma, kaip neva tibetiečiai gyveno prieš „taikų išvadavimą“. Filmas, Kinijos valdžios įsitikinimu, turėjo sukelti tibetiečių dėkingumo ašaras. Todėl, demonstruojant jį Tibete, valdžios pareigūnai kontroliavo, ar žiūrovai verkia. Tie, kas abejingai žiūrėjo filmą ar net juo piktinosi, buvo vadinami feodalizmo agentais. Tad daugumai žiūrovų teko dirbtinomis priemonėmis provokuoti ašaras, idant neišsiduotų.

Jau minėjau, kad iki KInijos okupacijos dauguma tibetiečių nebuvo matę nei kinų, nei kitų užsieniečių. Tad vargu ar jie galėjo suprasti, kad yra „išvaduojami“ ir nuo ko juos „vaduoja“. Kalbos apie užsienio imperialistų spaudimą buvo pernelyg didelis absurdas, kad juo kas patikėtų, tad pradėta akcentuoti, jog tibetiečiai išvaduojami iš vietinių feodalų vergovės.

Tikrai negalima sakyti, kad iki okupacijos Tibetas gyveno idiliškomis sąlygomis. Dalai Lama XIV ne kartą pripažino, kad Tibete buvo daug socialinių problemų, kurias buvo būtina spręsti, taip pat reikėjo modernizuoti ir visą politinę sistemą. Tačiau tai, ką padarė kinų okupacinė valdžia, tikrai nebuvo reikalingos reformos, bet veikiau bandymas sugriauti savarankišką valstybė ir nulipdyti naują Kinijos koloniją.

Tikėtina, kad Tibete, kaip ir Lietuvoje 1940 m., buvo žmonių, kurie turėjo vilčių, jog okupantai pagerins jų gyvenimą. Tačiau tokių žmonių tikrai nebuvo dauguma. Tuo labiau kad jau po kelerių metų po okupacijos įvairiose Tibeto regionuose prasidėjo prieš okupantus nukreipti neramumai. Dalai Lama bandė raminti žmones, nes baiminosi didžiulio kraujo praliejimo, tačiau, nepaisant dvasinio lyderio pastangų, 1959 m. neramumai peraugo į sukilimą.

Kuo labiausiai buvo nepatenkinti tibetiečiai? Tuo, kad Kinija, nepaisydama pažadų nesikišti į Tibeto vidaus reikalus, pradėjo asimiliacijos politiką ir taip pat nusavino didžiąją dalį šios valstybės derliaus, dėl ko žemės ūkio palaikomame Tibete pirmą kartą istorijoje kilo badas. Kinų valdžios veiksmai kėlė pasipiktinimą ir protestus, į kuriuos okupacinė valdžia atsakydavo griežtomis priemonėmis bei fiziniu susidorojimu. Pabėgėlių srautas iš okupantų labiausiai išnaudojamų rajonų tik didėjo, įtampa augo.

1959 m. kovą Kinijos atstovas Lhasoje pateikė primygtinį kvietimą Dalai Lamai apsilankyti viešame renginyje. Tai dar labiau pakurstė gandus, kad kinai siekia pagrobti dvasinį Tibeto lyderį ir išgabenti jį į Pekiną. Todėl didžiulė minia – apie trys šimtai tūkstančių tibetiečių – apsupo Dalai Lamos rezidenciją ir pareiškė, kad neleis kinams įgyvendinti jų planų. Tereikėjo kelių provokacijų ir masinė akcija virto tibetiečių riaušėmis. Protestuotojų aukos tik dar labiau įaudrino susirinkusiuosius, pradėtos statyti barikados ir vis garsiau skambėjo šūkiai apie Tibeto nepriklausomybę. Kinijos valdžia pabandė tvarką įvesti, panaudodama artileriją.

Norėdamas išvengti didesnio kraujo praliejimo, Dalai Lama su aštuonių tūkstančių žmonių palyda paliko Lhasą ir persikėlė į Indiją, kur buvo suformuota Tibeto vadovybė tremtyje. Deja, tačiau neramumai Lhasoje jau buvo pernelyg įsibėgėję. Teigiama, kad per kovo mėnesio sukilimą žuvo 85–87 tūkstančiai tibetiečių. Patikslinti šiuos skaičius vargu ar įmanoma. Bet kuriuo atveju, „taikus išvadavimas, sukėlęs tibetiečių entuziazmą“, tikrovėje virto kraupia kraujo jūra.

IV ir V mitai. Kinija modernizavo Tibetą ir pagerino tibetiečių gyvenimą, ir tik Dalai Lama to nenori pripažinti ir kelia sumaištį?

Iš tiesų per penkiasdešimt pastarųjų metų Tibetas labai pasikeitė. Kaip skelbia Kinijos valdžia, visiškai atsilikusį regioną, kuriame nebuvo jokios pramonės, modernių komunikacijų, buvo įsitvirtinusi feodalinė sistema, pavyko modernizuoti, urbanizuoti ir industrializuoti. Tibete buvo pastatyti pramonės objektai, gamyklos, nutiesta beveik trisdešimt tūkstančių kilometrų kelių, atsirado pirmieji greitkeliai ir buvo suformuota logistikos sistema. Kinijos pasididžiavimas – modernus geležinkelis, kurio tiesimui per Tibeto kalnus reikėjo ypatingo išradingumo ir inžinerinio talento.

Taip pat Tibete įvesta politinė sistema, pagrįsta visuotiniu balsavimu, sukurta valstybinė švietimo sistema, nes iki XX a. vidurio Tibete nebuvo nė vienos mokyklos, o visas švietimas vykdytas per vienuolynus. Taip pat Kinija Tibete įsteigė mokslinių tyrimų centrus, pastatė du modernius oro uostus.

Kodėl toli gražu ne visi tibetiečiai džiaugiasi tokia modernizacija? Pirma, būtina pakalbėti apie kainą, kurią teko tibetiečiams sumokėti už visus šiuos pokyčius. Turiu galvoje ne tik žmonių aukas, sugriautą kultūrinį ir religinį paveldą, bet ir didžiulę žąlą gamtai, verčiančią perspėti, jog Tibetas atsidūrė ant ekologinės katastrofos slenksčio. Antras dalykas, ar iš tiesų prievartinė unikalios valstybės modernizacija turėtų būti suvokiamas kaip būtinai pozityvus dalykas? Šiandien jau vis mažiau įtikinamai skamba teiginys, kad Amerikos indėnai turėtų būti dėkingi, kad atvykėliai modernizavo, pertvarkė jų Tėvynę. Tibeto atveju okupantų primesta modernizacija reiškia vartotojiško gyvenimo būdo primetimą ten, kur tūkstantmečius vyravo visai kitoks mąstymas. Ar iš tiesų Tibeto kalnų piemuo turėtų būti dėkingas, kad buvo priverstas tapti miestiečiu ir buvo „išlaisvintas nuo prietarų“, o vienuolis, kad buvo priverstas grįžti į „normalų“ pasaulietinį gyvenimą?

Iki Kinijos okupacijos kiekviename Tibeto mieste ir kaime buvo vienuolynų, šventyklų ir atsiskyrėlių buveinių, buvo daug vyrų ir moterų vienuolių. Kiekviename Tibeto name buvo altorius. Budizmas buvo daugiau nei Tibeto religija, jis persmelkė kiekvieno tibetiečio kasdienybę, formavo tarpusavio santykius ir specifinį santykį su savuoju kraštu.

Šiandien net sunku patikėti, kad iki 1959 metų Tibete veikė beveik šeši su puse tūkstančio vienuolynų ir beveik šeši šimtai tūkstančių vienuolių. Suprasdama, kad religija tibetiečiams yra didžiausia vertybė, Kinijos valdžia okupacijos pradžioje skelbė, kad niekaip nesikiš į religines praktikas, nebandys riboti Dalai Lamos veiklos. Tačiau jau labai greitai kinai pradėjo aktyvią ateizmo kampaniją. Ji turėjo akivaizdų politinį tikslą – stipri religinė tradicija buvo esminis Tibeto nepriklausomybės pamatas. Jį reikėjo sunaikinti ar gerokai nusilpninti. Todėl jau XX a. šeštojo dešimtmečio viduryje pradėtos užpuldinėti šventyklos, vienuolynai, iš jų buvo grobiamos brangenybės, o vienuoliai buvo verčiami pradėti pasaulietišką gyvenimą.

Situacija radikaliai pablogėjo, kai Kinijos komunistų lyderis Mao 1966 metais paskelbė apie kultūrinės revoliucijos pradžią. Jos tikslas buvo sukurti Kinijoje ir jos kontroliuojamose teritorijose naują socialistinį žmogų. Didžiausia kliūtimi tam, pasak Mao, buvo etninės ir religinės tradicijos, kultūriniai prietarai. Visa tai turėjo būti sunaikinta. Kultūrinės revoliucijos simboliu tapo „raudonieji draugovininkai“ – chunveibinai, t. y. gaujos, kurios tyčiojosi, terorizavo žmones ir vykdė „ideologinę kontrolę“.

Chunveibinai ne tik patys griovė šventyklas ir vienuolynus Tibete, bet reikalavo, kad patys tibetiečiai dalyvautų šiame procese. Jie įaudrindavo minias, įbaugindavo ir paskui džiaugdavosi, jog patys tibetiečiai daužo Budos statulas, degina šventus raštus. Nedaugelyje likusių šventyklų buvo reikalaujama šalia Budos paveikslo pakabinti Mao ir kitų komunistinių veikėjų portretus.

Tibete buvo uždrausta nešioti bordo ir šafrano spalvos rūbus, nes tai buvo spalvos, simbolizuojančios vienuolystę. Uždrausti religiniai nusilenkimai ir pagarbos atidavimo ženklai. Nuplėštos visos religinės vėliavos, už tai, jei kas nors bandė išsaugoti namuose altorių, buvo griežtai baudžiama. Tibetiečiams buvo įsakyta sunaikinti visas Dalai Lamos ir Pančen Lamos nuotraukas. Tibetiečių kalba buvo modernizuota, neva pritaikant ją prie paprastų žmonių vartosenos ir įvedant daug kinų kalbos naujadarų.

Dešimt tūkstančių vienuolių emigravo iš Tibeto. Visi likusieji buvo terorizuojami, verčiami palikti vienuolynus. Kinijos valdžia skelbė, kad neva būtina „išvaduoti“ vienuolius, kurie prievarta tėvų buvo išsiųsti į vienuolynus. Daugelyje vienuolynų buvo reikalaujama, kad vienuoliai nedelsdami susirastų žmonas ir atsižadėtų religijos. Tie vienuoliai, kurie sugebėjo atsispirti valdžios spaudimui ir liko vienuoliais, turėjo gauti išsamų komunistinį ugdymą.

Taip pat kiekvienas tibetietis gyveno baimėje, jog bet kurią dieną gali gatvėje būti sustabdytas ir chunveibinų apkaltintas nelojalumu partijai. Kiekviename name visoje Kinijoje, taip pat ir Tibete, turėjo ne tik kabėti Mao portretas, bet ir šio vado citatos. Chunveibinai sulaikydavo gatvėje žmones ir reikalavo cituoti Mao. Jei sustabdytas žmogus to nesugebėjo padaryti, jis buvo negailestingai sumušamas – tai buvo suprantama kaip politinio auklėjimo priemonė.

Tibete ypač buvo gerbimai šunys, kaip ištikimi naminiai gyvūnai. Dauguma tibetiečių namuose laikydavo bent po kelis šunis. Net ir tai pasirodė nepriimtina chunveibinams, ir jie paskelbė, kad visi šunys turi būti sunaikinti.

Pasibaigus kultūrinei revoliucijai, kurią sustabdė tik Mao mirtis, Tibete buvo likę 8 vienuolynai. Taip pat teliko septyni tūkstančiai vienuolių, kurių dauguma buvo išblaškyti po visą Tibetą.

Kinijos valdžia primetė griežtas jaunuolių atrankos į vienuolynus taisykles, kurios daug kuo primena sovietinės valdžios apribojimus kunigų seminarijai. Tibete į vienuolyną, pasak valdžios, gali būti priimtas tik pilnametis tibetietis, kuris turi turėti ne tik tėvų, bet ir vietinės pasaulietinės valdžios ir komunistų partijos skyriaus pritarimą, privalo būti lojalus Kinijai ir mylėti komunistų partiją. Taip pat ir kandidato į vienuolius tėvai turi būti politiškai patikimi ir lojalūs.

Pasak Tibeto okupaciją kritikuojančių organizacijų duomenis, kinų įsiveržimo į Tibetą ir okupacijos padarinys – daugiau nei 1,2 milijonų tibetiečių mirčių. Dalis jų žuvo tiesiogiai nuo okupacinės kariuomenės, dalis mirė kalėjimuose ir darbo stovyklose. Žmogaus teisių gynėjai skelbia, kad ypatingo teroro aukomis tapo budistės vienuolės, iš kurių buvo tyčiojamasi, jos buvo kankinamos ir prievartaujamos.

Tibetiečiams taip pat nerimą kelia Kinijos nuosekliai vykdoma kolonizavimo politika, kai vis daugiau kinų perkeliami gyventi į Tibetą. Kolonistai apsigyveno derlingiausiuose Tibeto regionuose, išstumdami tibetiečius į skurdesnius. Pasak Dalai Lamos, Kinija daro viską, kad tibetiečiai taptų savo valstybėje antrarūšiais gyventojais, mažuma.

Dalai Lama atkreipė tarptautinės bendruomenės dėmesį ir į tai, kaip elgiamasi su Tibeto gamta. Primenu, kad Tibetas įsikūręs pačiame Azijos centre. Jis užima beveik pustrečio milijono kvadratinių kilometrų, ir vidutinis aukštis – keturi tūkstančiai metrų. Aukštikalnių upės maitina daugelį Azijos svarbiausių vandens telkinių. Taip pat aukštai kalnuose yra didžiuliai ledynai. Tačiau net ir nepaprastai turtingas gamtos išteklių Tibetas per pusšimtį metų patyrė drastiškų deformacijų. Pavyzdžiui, buvo iškirsta beveik pusė visų Tibeto miškų. Įtariama, kad kinų valdžia atskiras Tibeto sritis bando paversti savo branduolinių ir kitų toksinių atliekų kapinynu. Tibeto gamtos turtai agresyviai eikvojami kaip žaliava besotei Kinijos ekonomikai. Deja, bet modernizacija, kuria taip giriasi Kinija, turi savo ekologinę kainą. Ji būtų mažesnė, jei kinai Tibete tvarkytųsi atsakingai, puoselėdami čia esančius turtus. Deja, dažniausiai jie elgiasi kaip grobikai, kurie bando prisigrobti kuo greičiau ir kuo daugiau.

Ar derėtų stebėtis, kad visa tai nelabai džiugina tibetiečius, ir protestai šioje šalyje vis tęsiasi? Ar galima teigti, kad būtent Dalai Lama yra jų kurstytojas? Priešingai, Dalai Lama nuosekliai stengiasi laikytis nuoseklios, bet nuosaikios pozicijos ir ramina radikaliai nusiteikusius tibetiečius. Dvasinis lyderis ne kartą patvirtino, kad jis puikiai supranta, jog dabartinėje situacijoje nerealu tikėtis Tibeto politinės nepriklausomybės, tačiau labai svarbu atgauti religijos laisvę, apginti Tibeto žmones ir gamtą. Kiekvienas, kas turėjo galimybę susitikti ir pabendrauti su Dalai Lama, įsitikino, jog tai labai išsilavinęs, išmintingas ir jautrus žmogus. Būtent todėl Kinijos valdžią labai siutina Dalai Lamos vizitai Vakarų valstybėse, nes paneigia skleidžiamą propagandą ir bandomą kurti Dalai Lamos, kaip nuožmaus feodalo, norinčio revanšo, įvaizdį.

Deja, Tibetas labai toli nuo Briuselio ar Vašingtono, o Kinija yra svarbus Vakarų ekonominis partneris. Tai reiškia, kad į Kinijos propagandą reaguojama kur kas atlaidžiau nei į kitų, ne tiek ekonomiškai galingų, diktatūrų pateikti jas stiprinančias praeities ir dabarties faktų interpretacijas. Tačiau tai nereiškia, kad mes, prisimindami, kaip okupacijos laikotarpiu mums buvo svarbus sovietinės propagandos demaskavimas, neturime garsiai kalbėti apie tibetiečių kančias ir drąsiai sakyti, kad kinų pretenzijos į Tibetą neturi jokio pagrindo.

Šaltinis: Bernardinai.lt

2015/10/09