Goda Juocevičiūtė. Kovo 10-oji Tibete ir kovo 11-oji Lietuvoje

Evgenios Levin nuotraukaDvi šalys. Viena maža, plyti kažkur Rytų ar Vidurio Europos lygumose prie Baltijos jūros. Beveik pusę amžiaus tai buvo neegzistuojanti valstybėlė pasaulio žemėlapyje. Ją mėgino praryti raudonas sovietų monstras, tačiau dabar vis dažniau jos vardas minimas atskirai nuo buvusio okupanto.

Kita šalis – tokio ploto kaip maždaug 30 lietuvų. Ji driekiasi per Himalajus ir Tibeto plokščiakalnį Centrinėje Azijoje. Tai nėra tik menkas taškelis, tai milžiniškas regionas, turtingas ne tik snieguotų viršūnių ir jakų bandų, bet, svarbiausia, iki šių dienų gyvuojančių senųjų tradicijų bei unikalaus žmogaus ir religijos ryšio.

Deja, šiandien Tibetas mažėja ir blanksta pasaulio žemėlapyje, kadangi vis stipriau jį užgožia dar didesnis ir itin skvarbus Kinijos šešėlis. Tibetiečių tauta susiduria su išnykimo pavojumi, kurį Lietuva prieš 26 metus gerokai atitolino.
Tibetas irgi turi savo vilties datą, tačiau jos istorija – kur kas niūresnė, nei Lietuvos, švenčiančios tik viena diena vėliau. Kovo 10-oji – tibetiečių pasipriešinimo prieš okupantus diena.

Khampų įkvėptas sukilimas vyko pirmąjį aneksijos dešimtmetį nuo pat 1951 m., tačiau jis nebuvo visuotinis. 1959-iais, kovo 10 d., kai Sniegynų šalies žmonės pasibaisėjo pasikeitusiu gyvenimu ir atsikvošėjo, supratę, kad kinai, primygtinai piršdami draugystę, juos klastingai išdūrė, prasidėjo visuotinis tibetiečių tautos pasipriešinimas.

Pagal sutartį „dėl taikaus Tibeto išlaisvinimo“, pasirašytą Pekine 1951 m. gegužės mėnesį tarp Kinijos liaudies respublikos (KLR) ir Tibeto vyriausybių, Kinijos valdžia tibetiečiams turėjo užtikrinti religijos ir gyvenimo būdo laisvę, Dalai Lamos bei Pančen Lamos statusų neliečiamumą.
Realybė buvo visiškai kitokia. Naivieji tibetiečiai, per amžius turėję visokiausių reikalų su kinais: ir pastaruosius užkariavę, ir buvę jų vasalais, ir palaikę prekybą, negalėjo nė įsivaizduoti, kas tas kruvinasis maoizmas ir kaip jis persikūnys į kaimyninį drakoną.

Taigi, sukilimas buvo numalšintas. Tačiau tibetiečiai jo nepamiršta ir vis dar viliasi realios autonomijos. Todėl kovo mėnesį kiekvienais metais Tibete sustiprėja protestai. Juos dusina ginkluotos pajėgos, bet vietiniai atranda kitų būdų, kaip atkreipti pasaulio dėmesį į jų skausmą.
Kinijai nepavyksta nuslėpti visų tibetiečių susideginimo dėl reiškiamo nusivylimo KLR politika atvejų. O centrinė valdžia protestuotojus viešai išvadina ekstremistais ir teroristais.

Ilgainiui ilgi makaronai, prikimšti drumzlių ir išvirkščios tiesos apie Tibetą, ima ant ausų kibti jau ne tik kinams. Kone kuo rimčiausia moksline teze virsta prieš daugiau nei pusę šimto metų paleista teorija, kad kinų komunistai Tibetą išvadavo nuo feodalinių tamsumų ir atšiauriame kalnyne kelia ekonomiką. Tai propagandos vėjai, kurie net per siauriausius plyšius prasiskverbia į pasiklydusio protelio vakariečių galvas.

Vis dar nepamirštu pokalbių su amerikiečiais, sutiktais per keliones po Tibetą. Yra tokių, kurie nuoširdžiai džaugiasi, kad KLR „rūpinasi vargšeliu Tibetu ir jį industrializuoja“. Dėl pastarojo fakto ginčų būti ir negali.

Iš tikro Kinija, gelbėdama ir laisvindama Tibetą – tik neaišku, nuo ko, – pažengė tiek, kad vienuolynų patalpose stato prekybos centrus, platina kelius ir įrenginėja sankryžas su šviesoforais būtent koros – šventojo rato – atkarpose, anksčiau klajokliams priklaususiuose slėniuose stato taršias gamyklas bei karines bazes ir kitaip žemina religijos šalį, kurioje budizmas yra jos gyvybės esmė, o ne šiaip tik priedas prie gyvenimo.

Maža to, „Vidurio valstybės“ viršūnės uždraudė Dalai Lamai atgimti už Kinijos (įskaitant aneksuotą Tibetą) teritorijos ribų. Tai reiškia, kad po Tenzino Gyatso mirties ir jo tikrosios reinkarnacijos, pavyzdžiui, Indijoje, Kinija į tai spjaus ir pasauliui kiš savo Dalai Lamą. Tada pagrindinis Tibeto dvasinis vadovas, kad ir kaip sarkastiškai skambėtų, susidvejins.

Panašiai jau nutikę su Karma Kagyu linijos vadovu – Karmapa XVII: vienas jų, oficialus linijos perėmėjas – Urgyenas Trinley Dorje, gyvena Dharamsaloje, Jo Šventenybės Dalai Lamos XIV pašonėje, kitas – Trinley Thaya Dorje, irgi gyvena Indijoje ir turi daugybę pasekėjų, žinoma, ne tibetiečių, bet daugiausia vakariečių budistų.

Dar nesusipainiojote? Esmė tokia: kai galutinai bus suardyta ir Dalai Lamų institucija, o Tibeto interesus visiškai priešingomis pozicijomis ims atstovauti du to paties vardo atgimėliai, galima bus laikyti, jog tibetiečiams smogta tiesiai į paširdžius, ir prasidės tikroji šios tautos ir jos kultūros krizė. Žinoma, jei neapsigalvos ir savo politikos nesušvelnins Kinija, kuri šiaip jau yra istoriškai ir kultūriškai artima kaimynei Sniegynų šaliai ir galėtų labiau sutarti su aneksuotu kraštu.

Kodėl verta visa tai žinoti ir domėtis dabartine Tibeto padėtimi? To paklaus dažnas mūsų runkelis, kuriam šildymo kainos ir po euro įvedimo beveik triskart pabrangę rauginti kopūstai – daug svarbiau už kažkokį ten Tibetą.

To paklaus jo išrinktas seimūnas, kuriam daug svarbiau prastumti kokį nors saviškiams skirtą įstatymą, ar prakutęs įmonės „Budulio paslaugos“, o gal „Morozo pedalas“ vadovas, kuriam jau niekas nesvarbu.

Bet gerai bent, kad žmonės dar išvis klausia. Nebesikartosiu apie kiekvienos tautos teisę gyvuoti ir mūsų pačių naujai atgimusią, vos 26 metų amžiaus laisvę. Mat žmonių atmintis vis labiau šlubuoja.

Tie, kurie šiandien aiškina, kad prie sovietų gyventi buvo geriau, ir reikalauja cenzūros bei kuo daugiau draudimų arba niekaip negali būti nepriklausomi ir stačia galva neria į besąlygišką tarnystę Užatlantės galiūnei, tik paliudija, kad ta laisvė jiems nieko nereiškia, ir jie ja nė nesugeba naudotis.

Esti tautų, kurios saviškių netektis mėgina kompensuoti pinigais ir jų reikalauja iš buvusių skriaudėjų. Autentiška konservatyviųjų tibetiečių kultūra – niekaip neįkainojama, ir to, ką šiandien ji praranda, neatkurtų jokia valiuta. Nobelio taikos premijos laureatas Dalai Lama XIV yra pasakęs, kad didžiausia Tibeto vertybė yra ne virtuvė, ne tradiciniai kostiumai (nors ir jie įspūdingi), o religija.

Tibeto budizmas – gilus, daugiasluoksnis mokslas, aprėpiantis psichologiją ir filosofiją. Jis leidžia geriau suprasti, kaip veikia žmogaus protas ir gamta, galiausiai skatina dvikojį sutvėrimą mąstyti ir save disciplinuoti. Todėl Tibeto, kaip ir kitų senųjų Rytų kultūrų, pažinimas gali praplėsti pavargusio urvinio akiratį ir padėti atsikratyti trumparegystės.

Juk per ją vertybių netekusius žmones pavojingai užvaldo patys kvailiausi prietarai, išsikerojantys net už religinės sferos bei apskritai sveiko proto ribų. Pavyzdžiui, šiame mūsų pelkyne vis išlenda marazmai, kad domėjimasis tolimomis tradicijomis mums netinka, kadangi mes kertame lašinius, o tie kiti – ne.

Taip lietaus krašto gyventojų sąmonėje budizmas prilyginamas Šėtono darbui, o, tarkim, tradicinės herbalinės medicinos sistemos, plačiai naudojamos ir studijuojamos Azijoje, į vieną eilę pastatomos su europietiška placebine homeopatija, šarlatanine spalvų terapija, Taro kortomis, blūdijimu virgulėmis ir ufonautika.

Juk kiekvienas paslaptinguosius, tolimuosius Rytus vertina pagal savo išprusimo ar atsilikimo lygį. Tibetas – tai vienas iš tų matų, kuriam tiktų orientalistų pamėgta mintis: pasakyk, ką apie tai manai – aš pasakysiu, kas tu.

Šaltinis lrytas.lt

2016/03/10