Laima Vincė. Pakeliui į Everestą: Tibeto keliais

2TIBETMūsų mikroautobusiukas įveikia dar vieną statų kalnų perėjos linkį per plauką nuo krašto. Mažiausias vairuotojo apsiskaičiavimas, lengvas riešo kryptelėjimas ne ton pusėn, akimirksnis –­ ir visi ristumės kūliais nuo stataus uolos skardžio ir garmėtume kelis tūkstančius pėdų žemyn toj milžiniškoj, beveik negyvenamoj ir dulkėtoj Tibeto dykvietėj.

Stebina mūsų vairuotojo, vyresniojo tibetiečio įgudimas – jo veidas raukš­lėtas kaip ir supleišėjęs uolų reljefas, kuriuo taip meistriškai manevruoja. Jis vairuoja kliaudamasis intuicija, jį veda kelias, lyg galėtų jam šnabždėti savo paslaptis. Važiuodami kelis kartus vos vos nenuslystame, kai keturiais ratais varomi džipai, vairuojami agresyvių hanių, piktai žvelgiančių iš už vairo, nori pralenkti mūsų autobusiuką išvažinėtuose kalnų keliuose, kurie ir vienai mašinai siauri, ką jau kalbėti apie dvi. Kuo arčiau Everesto, tuo prastesni darosi keliai. Asfaltą keičia provėžos ar drumsto vandens balos. Mes jas pravažiuojame, net nežinodami, ar gilios. Apsauginiai turėklai darosi vis retesni ar jų ir visai nėra.

Mūsų autobusiukas be saugos diržų.

Mus saugojo tik Tibeto kalnų gido Lotsės maldos. Jas kalbėjo ramiai, pirštais varinėjo gintarinius maldos vėrinio karoliukus, kai prieš dvi dienas mūsų autobusiukas manevravo, išvažiuodamas iš Lasos priemiesčių. Visas amerikiečių ir europiečių saugumo supratimas išsiplaikstė pro atvirus langus ir nupleveno vėjyje kaip maldų vėliavėlės, kurias šioje retai apgyvendintoje šalyje matome plevenančias beveik ant kiekvieno kalno viršūnės ir kiekvienoje gyvenvietėje. Gyvenimas yra nepastovumas, moko mus Indijos ir Tibeto budizmas, ir niekur kitur ta nepastovumo būsena taip aštriai nejuntama kaip Tibete. Tibete tikima karma, likimu, o ne tokiais nerimtais dalykais kaip saugos diržai ar keturiais ratais varomi automobiliai.

Man, sulaukusiai keturiasdešimt aštuonerių, ši kelionė yra svajonės, kurią nešiojausi nuo dvidešimties metų, išsipildymas, nuo tada, kai Kolumbijos universitete lankiau Indijos ir Tibeto budizmo etikos kursą pas dr. Robertą Turmaną, pirmąjį baltaodį, kurį Dalai Lama įšventino į budistų vienuolius. (…) Visada pasąmonėj kirbėjo mintis apie Tibetą. Nepasiekiama svajonė. Tyro dvasingumo viltis, grožėjimasis spalva, sąmoningumo stebėjimo (mindfulness*) būsena. Kai buvau jaunesnė, žmonėms sakydavau, kad mano svajonė – tapti budistų vienuole. Žinoma, tada aš nežinojau, apie ką kalbu, bet jaunatviškas troškimas reiškė kažką gilesnio, reikiamybę suvokti, kas yra gyvybė ir mirtis už viso šio paviršiaus. Dabar aš atvykau į Tibetą, kad visa tai prisiminčiau.

Honkonge kolegos sakė, kad amerikiečiai gali aplankyti Tibetą, jei keliaus akylai stebimi kinų turistinės kompanijos. Kreipiausi dėl vizos į Kiniją ir nusiunčiau piniginį užstatą. Visa mano kelionė (dešimt dienų Tibete, įskaitant turistines keliones į pagrindinius vienuolynus, į Potalos rūmus ir kelionę autobusu į Everesto kalno bazinę stovyklą, kartu su traukinio bilietu į Lasą ir lėktuvo bilietu per Pekiną, taip pat nakvynės ir vietiniai pervežimai) buvo daug pigesnė, nei būčiau mokėjusi (tiesą pasakius, niekada nebūčiau galėjusi sumokėti) ir keliavusi į Tibetą iš Jungtinių Valstijų.

Kai sužinojau, kad įmanoma sėsti į traukinį pietų Kinijoje Guangdžou ir po penkiasdešimt šešių valandų kelionės išlipti Lasoje, žinojau, kaip keliausiu: sausuma, per Kiniją. Iš pradžių planavau keliauti viena. Bet per vieną Baltijos šalių vakarėlį užsiminiau apie savo planus Agitai – nepaprasto grožio tikrų tikriausiai blondinei iš Latvijos, Rygos. Stovėdama viršutinio Honkongo viešbučio aukšto bare, Agita nusprendė prisijungti prie mano piligriminės kelionės į Tibetą. Ji buvo tiek išgėrusi, kad nesitikėjau, jog kitą rytą prisimins savo priesaiką, tačiau po dviejų dienų ji nusipirko turistinį kelialapį, ir kitą savaitę mes išvykome.

Dėl kažkokių nepaaiškinamų priežasčių, kai Agita ir aš atsiėmėme traukinio bilietus Guangdžou geležinkelio stoty, mus išskyrė ne tik į skirtingas kupė, bet ir į skirtingus vagonus. Kai nuėjau patikrinti, kaip Agita įsikūrė vagone, ją radau ant siauros sėdynės vagono praėjime spoksančią pro langą. Žvilgtelėjau į kupė. Jos bendrakeleiviai, grupė triukšmingų įgėrusių kinų su išpeštais iš kelnių marškiniais ir nuogom krūtinėm, buvo išsiskėtoję per visą kupė ir stengėsi vienas kitą perrėkti. Nieko nelaukusi pareikalavau, kad Agita paliktų savo viršutinį gultą ir persikeltų į mano kupė.

Keliaudama per Kiniją, savo dienoraštyje užrašiau:

Tik perkirtę sieną iš Honkongo į pagrindinę šalies teritoriją, jūs iš karto pajuntate, kad esate Kinijoje. Jūs tai pastebite iš įsitempusių geležinkelininkų, stovinčių peronuose, iš to, kaip nervingai nusitveria cigaretės, kaip nirtulingai užsitraukia ir išpučia dūmus, nepatikliai akimis nulydėdami pro šalį riedantį Honkongo traukinį. Kantono kalbą pakeičia mandarinų kalba. Už traukinio langų prašmatnius Honkongo dangoraižius pakeičia sovietinio stiliaus blokiniai namai. Parkų ir sodų priežiūra baigiasi ir suveši piktžolės.

* * *

Keliaudama su viena kuprine, fotoaparato dėkliuku, rankinuku, maisto krepšiu su džiovintais vaisiais, javainiais ir šokoladu, kad nuraminčiau skrandį aukštikalnėse, traukiny sutinku kinų turistus, keliaujančius su išsipūtusiais lagaminais, su asmenukių lazdomis, kyšančiomis iš kuprinių, –­ apsikrovę lyg būtų išsiruošę į safarį.

* * *

Keliaudama į Lasą pro traukinio langą matau daug Kinijos didmiesčių. Kai apsilankiau Šanchajuje, susižavėjau ultramoderniu didmiesčiu, šiuolaikinio kosmopolitinio gyvenimo stebuklu. „Neapsigauk žiūrėdama į fasadą, – perspėjo mane draugai, – tikroji Kinija yra vargana, beviltiška ir užteršta.“ Tokią tad matau Kiniją, dabar slenkančią pro traukinio langą, keliaudama geležinkeliu į Tibetą. Valandų valandos tos „kitos“ Kinijos – dideli pilki miestai su kybančiais neišsisklaidančiais rūškanais debesimis, dideli pilki miestai su pigiai pastatytais betoniniais daugiabučiais, dideli pilki miestai be galo be krašto, besileidžiantys į nykias lygumas, kai kur jas kerta dantytas kalnagūbris, dideli pilki miestai, teikiantys mažai vilties.

* * *

Pravažiavome vulkaninės kilmės uolas, pravažiavome pagrindinius pramoninius didmiesčius, besitęsiančius mylių mylias, nežinia kur įsikūrusius ant neaprėpiamų lygumų, pravažiavome piemenis, ganančius kaimenes, kai trečią valandą nakties mus pažadino mandarinų kalba isteriškai rėkianti ir sugniaužtais kumščiais piktai gestikuliuojanti moteriškė, aiškinanti, kad Agita miega jos vietoje, kad tučtuojau turi jai užleisti vietą. Mes nenusileidome ir atsisakėme judėti. Jai padėjo jauna mergina, pažadinta kitoje kupė ir atitempta į mūsiškę, kad gūglo vertimo programėle išmaniajame telefone išverstų, ką mes jai sakėme: traukinyje daug tuščių gultų ir tai paskutinė stotis prieš Lasą, be to, vis vien niekas daugiau į traukinį nelips. Moteriškė vedė vis daugiau kinų tėvynainių, jog ją palaikytų, pasikliaudama senu primityviu bauginimo metodu, kad tik būtų jos viršus. Tėvynainių minia ją palaikė.
Mieguista traukinio keleivių šutvė, jos tėvynainiai, susigrūdo praėjime laukdami, kol sambrūzdis aprims. Traukinio palydovė stengėsi ją perkalbėti, bet moteris trauktis atsisakė. Kuo nuožmiau ji reikalavo, tuo labiau su Agita spyrėmės, o mūsų ramus baltiškas temperamentas vis labiau kaito ir šimtmečiais grūdintas atkaklumas kėlė ryžtą.

Galų gale traukinio palydovė įkalbėjo moteriškę pereiti į tuščią kupė. Motina su mažu berniuku ir maždaug ketverių penkerių metų amžiaus mergyte persikėlė į mūsų kupė. Jie tuoj tapo mūsų draugais. Mažoji mergytė ir aš piešėme, kol jos mama miegojo savo gulte. Prabudusi mama be jokios priežasties šaukdavo ant mergytės, lyg pats jos buvimas būtų kėlęs neapykantą. Bet su berniuku motina elgdavosi maloniai. Per likusias 37 valandas ji mažylius vis pamaitindavo greitai paruošiamais makaronais iš didelių polistireno kibirėlių, o už traukinio langų sniege ganėsi kaimenės jakų, atrodžiusių kaip skyrybos ženklai tuščiame popieriaus lape.

* * *

Traukiniu į Lasą, kuriame palaikomas aukštesnis slėgis, keliavome per Mongolijos lygumas kartu su visu mongolų kaimu. Jie nesikalbėjo, bet siaubingai garsiai rėkė. Viena moteriškė leido tokius garsus – aš net neįtariau, kad žmogaus gerklė apskritai galėjo tokius garsus išleisti: garsai buvo pusiau gomuriniai, pusiau klyksmas – daugiausia skirti vaikams arba vyrui, tas suglumęs paprasčiausiai truktelėdavo pečiais ir spūdindavo šalin. Jie mesdavo pusiau apgraužtas kukurūzų burbuoles ant kupė grindų, kartu su visom kitom atmatom. Paleisdavo vaikus vienus klajoti vagonų koridoriais, pasikliaudami, kad juos saugos laimingas atsitiktinumas ir tarptautinis traukinio keleivių taboras. Aš piešiau ark­lius, šunis, undines ir dalijau tuos paveiks­lėlius vaikams, norėdama kaip nors juos užimti. Gavę paprasčiausius piešinukus buvo tokie patenkinti, kad man pasirodė, jog jie niekada nėra matę iliustruotų knygų. Vaikai strimgalviais straksėdavo vagonų praėjimais, spausdami tuos paveikslėlius prie krūtinių ir iš džiaugsmo kvykaudami, o pro mūsų langus monotoniškai vyniojosi tuščias kraštovaizdis, su kur ne kur pataškytom pusiau užšalusiom kūdrom.

(…)

* * *

Vos išlipau iš traukinio Lasoje ir įžengiau į milžinišką granito geležinkelio stotį, apėmė įtampa. Prieš įleidžiant į šalį mus, vakariečius, tuoj pat atskyrė ir nuvedė į policijos nuovadą privalomai dokumentų ir bagažo patikrai. Ją atlikus, mus išleido į aptvertą, futbolo stadiono didumo, granitinę aikštę, o ten susitikome su mūsų kalnų gidu Lotse, laukusiu mūsų už užtvaros.

Tik atvykus į Lasą, gali pajusti Tibeto okupacijos įtampą. Tai jauti iš pasalūniškų tibetiečių žvilgsnių, kai jie skuba gatvelėmis saugodami nugaras, iš pastėrusių kinų policininkų akių, kai jie, apginkluoti pusiau automatiniais šautuvais, stovi išsitempę lyg išgirdę komandą „dėmesio“, pasiruošę bet kokiems neramumams, nejudantys už stiklinių kabinų, nedidesnių už senų laikų telefono būdeles, esančių kiekvienoje gatvėje, skersgatviuose, miesto centre ar priešais grandiozinius vyriausybinius pastatus.

* * *

Lasoje tikiuosi rasti daug turistų iš Vakarų ir patogumų. Vietoj to radau daugybę turistų iš Kinijos. Naujos geležinkelio linijos iš pagrindinių Kinijos miestų į Lasą kasdien atveža dvidešimt tūkstančių kinų turistų. Jie atvyksta verteiviškai nusiteikę, perka maldų ratus ir suka juos aplink, lyg jie būtų vėjo malūnėliai arba su jais pozuoja asmenukėms ta miela poza, kaip tik kinės moka. Per vienuolynus kinų turistus, išrikiuotus didelėmis bandomis, varo agresyvūs, vėliavomis apsikarstę, spiegiantys gidai, importuoti iš gimtųjų miestų ir provincijų, kad palaikytų partijos liniją. Šventyklose kinų turistai stovi kaip stulpai, kai jų gidai ima berti ilgas litanijas. Tačiau jei jiems leidžia kelias minutes savarankiškai pasivaikščioti, pastebėjau –­ vyresnioji karta paprastai sustoja priešais budistų statulas, mąsto ir meldžiasi, tiks­liai atlikdami pozas ir judesius. Noriu tikėti, kad šie slapti budistai į Tibetą atvyko iš naujo atrasti savo prarastosios religijos.

Mūsų mikroautobusiuko keleiviai, dešimt žmonių, susitikę tik prieš kelias dienas Lasos viešbučio fojė, reprezentuoja globalizacijos erą. Čia yra Muskan, indė verslininkė iš Kinijos, Siano, ji studijavo Katmandu, Nepalo kalnuose, ir vėl norėjo patirti aukštikalnių atmosferą. Muskan mums sakė, kad jos vardas reiškia „šypseną“, ir mes visi sutinkame, kad vardas jai tinka. Muskan buvo mūsų juokdarė, pašiepdavo kiekvieną, kuris to nusipelnė, ji vienijo grupę.

Buvo ir Marija, dvidešimtmetė baltarusė. Marija paauglystę praleido prilipusi prie amerikietiškų televizijos kanalų, kurie užgoždavo nykią Minsko realybę. Pati išmoko perdėtos amerikietiškos tarties ir tai jai užtikrino anglų kalbos mokytojos vietą Pekine. Čia gyvendama, Marija, apsigimusi lingvistė, pramoko mandarinų, ir kol kabarojomės neasfaltuotais, provėžuotais keliais, ji mandarinų kalba šaukė į mobilųjį telefoną, derėdamasi dėl buto nuomos savo vaikinui, kuris mandariniškai nemokėjo. Po, rodos, valandų valandas trukusio šiurkštaus kapoto pokalbio, rikošetu atšokdavusio nuo metalinio mūsų mikroautobusiuko kiauto, Marija galiausiai baigė rusišku epitetu, kurį išgirdusi Agita mikroautobusiuko gale ėmė kikenti.

Agita iš mūsų, paprastų mirtingųjų, išsiskyrė atletišku kūno sudėjimu. Būdama aukštai kalnuose, kai mes visi gaudyte gaudydavom išretėjusį orą, ji galėjo rūkyti cigaretę po cigaretės. Vos atvykome į viešbutį Lotsė mus instruktavo, kaip nepasiduoti kalnų ligai: „Ilsėkitės, –­ sakė jis, – nesimankštinkite. Nerūkykite ir negerkite alkoholio. Nesimaudykite po karštu dušu.“ Agita tuoj pat atliko visus aukščiau išvardytus dalykus ir jautėsi nuostabiai. Aš ją praminiau Geležine Ledi.

Dar buvo Zuzana iš Vengrijos sostinės. Zuzana kasmet bėga maratoną vis kitoje šalyje, o tada važiuoja į turistinę kelionę atsikvėpti. Šiais metais Zuzana bėgo maratoną Pekine ir nusprendė praleisti atostogas keliaudama po Tibetą. Kai Zuzanos paklausiau, kiek ji treniruojasi prieš kiekvieną maratoną, atsakė, kad bėga nesiruošusi. Per likusį laiką ji ir ristele nebėgioja, net jei reikia pasivyti nuvažiuojantį autobusą ar tramvajų. (…)

Sklinda gandai, kad kiekvienoje turistų grupėje į Tibetą yra informatorius, lojalus Pekinui kinas, kuris klausysis, akylai stebės ir raportuos apie Tibeto turistų gidą, kad pastarojo liežuvis kalbėtų tik tai, ką reikia. Mes įtarėme Mei, penkiasdešimtmetę kinę, dvidešimt metų gyvenusią Kanadoje, bet vis dėlto linkusią kalbėti mandarinų, o ne anglų kalba. Drauge pripažįstame, kad mūsų įtarimus greičiausiai sukelia paranoja nei tiesa. Nepaisant to, Mei niekada nepraleido progos įgelti Lotsei ar paprieštarauti jo pasakojimui. Mei tvirtindavo dažnai ir garsiai: „Visi tibetiečiai nemoka už sveikatos priežiūrą, o mes, kinai, turime už viską mokėti.“ Arba: „Tibetiečiams moka pinigus, kad jie leistų savo vaikus į mokyklą, o mes turime mokėti.“ Mei mėgdavo priminti grupei, kad „Kinijos vyriausybė labai rūpinasi savo etninėmis mažumomis“ ir pridurti, „bet jos tokios nedėkingos“. Jos pareiškimai dažnai vertė Lotsę susigūžti, bet jis drausmingas, tad prikąsdavo liežuvį. Bet jo ironiška šypsena labai iškalbinga. Kai paklausiau Lotsės apie tibetiečių ir kinų santykį Tibete, jis pergalingai išpyškino: „Mūsų yra 65 %, o kinų – 35 %. Mūsų vis vien daugiau!“

Mei dėvėjo tradicinius, gražiai krintančius kiniškus siuvinėtus sijonus, švarkelius, palaidines. Ji valgydavo atskirai nuo mūsų visų, sakydama, kad valgo tik Vakarų Kinijos Sičuano virtuvės, o ne tibetietišką maistą. Kai mes rinkome arbatpinigius Lotsei ir vairuotojui, Mei atsisakė prisidėti, sakydama, kad „kinai arbatpinigių neduoda“. Norėdama įrodyti, kad yra teisi, pasiskundė, jog Lotsės pasakojimai buvo per trumpi, lyginant su ilgais pamokslais, kuriuos bambėdavo žemyninės Kinijos turistų vadovai; ir šventyklose, ir vienuolynuose išlaikydavo kinų turistų grupes su išsipūtusiomis kuprinėmis užspeistas iki valandos arba monotoniškai zyzdami, arba agresyviai rykaudami savo pažiūras. Tiems turistų vadovams nereikėjo jokio garsintuvo.

Mūsų tibetietį gidą Lotsę vakarietiškai būtų galima apibūdinti kaip kietą bičą. Kitaip negalima pasakyti. Su savo à la Armani marškiniais, nudrengtais džinsais ir nugairintu veidu, lengva eigastim, ir „Ray-Ban“ firmos akiniais nuo saulės, jis elgėsi natūraliai ir turėjo pakaruokliško humoro gyslelę. Jo niekada niekas neužgavo ir jis visada pasiruošęs prisijungti prie linksmybių: ar mėtytume akmenukus per kalnų tarpeklius, ar gertume alų vietiniame tibetiečių klube. Jis niekada su mumis nebuvo formalus ir šaltas – jo savigarba to neleido. Su mumis elgėsi kaip su draugais, svečiais, o ne kaip su klientais. Lotsei trisdešimt vieneri metai, vedęs, augina du vaikus. Kadangi jis vyriausias vyras šeimoje (tėvas ir senelis mirę), remia savo motiną ir kitus giminaičius. Jis studijavo tapybą ir tradicinę tibetiečių muziką.

(…)

Nors mūsų grupės amžius svyravo nuo dvidešimties iki penkiasdešimt penkerių šešerių, niekas niekada nebuvo išskirtas ar atstumtas, net Mei. Mums patiko kartu valgyti, juoktis, kai būdavo skaldomi anekdotai, pasakoti ir klausytis istorijų, apžiūrinėti vienuolynus, dūlinėti Lasos senamiesčiu, ar iš mažų taurelių gerti silpną tibetiečių ryžių alų menkai apšviestose prirūkytose tibetiečių tavernose. Ir visai galimas daiktas, kad mes visi jau buvome susitikę praėjusio gyvenimo kelionėje. (…)

Kol mūsų autobusiukas stumiasi negrįstais keliais, pro dulkėtus langus akimis geriu mėnulio nutviekstą kraštovaizdį. Vietovė išdžiūvusi, negailestinga, kalnai statūs, dantyti. Netoli yra kalnų perėja, vedanti į Indiją. Takas, kuriuo Dalai Lama keliavo 1959 metais, kai bėgo iš Lasos, kinams okupavus Tibetą. Okupuotame Tibete okupaciją vadina „Tibeto išlaisvinimu“. Ši dviprasmiška orveliška frazė sklando visur, kur tik informacija pateikiama turistams. Taip per garsiakalbius aiškia išsilavinusio anglo tartimi gražbyliaujama net ir hermetiškame traukinyje į Lasą, –­ praneša kažkoks britas, greičiausiai vienas tų, kurie už pinigus pasakys bet ką.

Kas kelias valandas mūsų autobusiukas priverstas sustoti policijos kont­rolės punktuose, čia visi privalome išsirikiuoti su pasais patikrai. Kinai savo sienomis nenori rizikuoti netgi čia, kur bandydami pereiti kalnus į Indiją daugelis niekada jų neįveikia arba žūva. Skaičiau išlikusių gyvų tibetiečių, kurie būdami vaikai ar paaugliai pėsti leidosi į pavojingą kelionę per kalnus į Indiją, memuarus. Jie nekeliauja į Indiją siekdami geresnio gyvenimo. Jie nevyksta užsidirbti pinigų, kad išsiųstų namiškiams. Jie vyksta, kad galėtų lankyti Tibeto vaikų mokyklą Dharamsaloje. Tėvai rizikuoja savo vaikų gyvybėmis ir patiki juos neaiškiems vedliams, jog pervestų per sieną, kad atžalos laisvai galėtų studijuoti Tibeto kalbą, kultūrą, religiją. Šie vaikai nepaisydami mirties siekia mokytis visų dalykų, kurių negali valstybinėse Kinijos Tibeto mokyklose, nors šios, kaip Mei nuolat mums primindavo, yra nemokamos tibetiečių vaikams ir tėvai nemokamai gauna maišus grūdų, kol vaikai jas lanko.

Suprantu tibetiečius. Suprantu jų atkaklumą, jų atsisakymą asimiliuotis. Užaugau diasporoje šaltojo karo laikotarpiu, kai Lietuvą buvo okupavusi Sovietų Sąjunga. Lankiau šeštadienines lietuvių kalbos ir kultūros mokyklas bei vasaros stovyklas. Suprantu tą valios jėgą ir nepaklusnumą, kai mirties naguose siekiama išsaugoti kalbą ir kultūrą todėl, kad didesnė, agresyvesnė svetima kultūra ją okupavo. Nors Rusija vėl telkia savo kariuomenę prie Lietuvos sienų, mes patyrėme laisvės, nepriklausomybės, mūsų tautinio atgimimo malonumą. Tibetiečiams to dar nepavyko padaryti, ir man įdomu, kiek jie dar lauks dešimtmečiais trunkant okupacijai? Kiek jie dar atsilaikys, kol praras savo kultūrą, savo religiją, savo gyvenimo būdą?

Tačiau kol kas tenykštė Tibeto kultūra išgyveno ir, atrodo, klesti Lasos gatvėse…

Gatvėse už šventyklos sienų tibetiečiai vis gula ir stoja sudėję delnus, panirę į save. Tibetietės moterys vis dar dėvi tradicinį tibetiečių tautinį kostiumą, išmargintą horizontaliais rudų, kaštoninių, žalių spalvų dryžiais, nesvarbu, ar eitų į gatvę atlikti kasdienės namų ruošos, ar melstųsi, sukdamos maldos ratus ir eidamos pagal laikrodžio rodyklę Lasos senamiesčiu. Senosios Lasos krautuvėse parduodami tibetietiškų audinių rietimai, tibetietės čia būriuojasi, prisidėdamos audinį prie krūtinės derina spalvą ir raštą – ir tik paskui perka.

Laisvės trūkumas, nuolatinis sekimas, okupantų spaudimas Lasoje juntamas kiekvieną akimirką. Kariuomenės mažiau tik atvirame kelyje, bet tik iki kito kontrolės posto. Tibetas yra okupuota šalis, o tibetiečiai – pavergta tauta. Jokia propaganda ar apdaila to nepaslėpsi. Okupacijos poveikis ryškus –­ tibetiečiai beviltiškai persekioja turistus ir brukte brukdami maldų vėliavėles ar maldų malūnėlius menkina savo religijos šventenybes. Siūlydami prekes (kai kurios dabar gaminamos Kinijos fabrikuose) ar imdami pinigus iš turistų, kad su jais nusifotografuotų, tampa savo pačių parodijomis. Turistus persekiojantys tibetiečiai spinduliuoja tautos beviltiškumą, tautos, kuriai gresia mirtinas pavojus netekti tapatybės, išdidumo. Nors Tibete tibetiečių yra beveik dvigubai daugiau nei kinų, savo pačių šalyje jie traktuojami tautine mažuma. Esu skaičiusi tibetiečių, kurie pabėgo per Indijos kalnus ir atvyko į Jungtines Valstijas, prisiminimus: net turintiems mokslinius laipsnius tibetiečiams neleidžiama dirbti pagal profesiją. Daugiausia, ko tibetietis gali tikėtis savo šalyje, yra turistų vadovo darbas.

Būdama Tibete dažnai pagaunu save galvojančią apie tuos vienerius metus, praleistus sovietų okupuotoje Lietuvoje devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai buvau studentė. Deja, kaip ir sovietų okupuotoje Lietuvoje, čia dalis tibetiečių įniko į alkoholį. Yra ir tokių, kurie persiėmė pavergtųjų arogancija. Esu susidūrusi su tokiu elgesiu ir anksčiau –­ senoje Sovietų Sąjungoje. Viešbutyje, kuriame mes buvome apsistoję naktį prieš išvykdami į Everestą, mums davė ankstyvus pusryčius. Valgykloje mums, užsieniečiams, buvo išdėlioti padėklai su garuojančiu maistu – vakarietiški ir kiniški patiekalai. Nedaug mūsiškių norėjo valgyti. Tibetietis, viešbučio tarnautojas, įsitaisė šalia maisto ir be paliovos rūkė ypač dvokiančią kinišką cigaretę. Jis su panieka nužvelgdavo kiekvieną, kuris prieidavo prie maisto, ir išsišiepdavo mėgaudamasis paties skleidžiamu dvoku. Tai tik vienas iš pavyzdžių: nepagrįstas, graudžiai niekingas, tam, kad suerzintų turistus, bet vis dėlto beprasmis.

Klausimas, kybantis ore visur, kur bebūtum: ar Tibetas kada nors vėl bus nepriklausomas? (…)

Daug kur tikima, kad Kinija niekada neatsisakys teisės į Tibetą dėl jo gausių gamtinių išteklių. Tačiau pastaraisiais metais kinai aptiko naują aukso kasyklą – turizmą. Kinijos vyriausybė sumetė, kad užuot griovusi budistų vienuolynus ir naikinusi Indijos bei Tibeto budistų mokymą, gali padaryti daug didesnės žalos ir pagraužti kultūrą iš vidaus, paversdama juos pelninga turistine atrakcija, įviliodama tibetiečių tautą ir pačius vienuolius į pamišėliškas pasipelnymo ir gobšumo pinkles. Dabar tradicinius budistų disputus, kuriuose jauni tibetiečių vienuoliai, apsirengę kaštonų spalvos apdarais, šventyklų kiemuose gvildena doktrinas, turistai gali atvirai stebėti ir filmuoti. Tai vyksta kasdien. Kiek šis brovimasis veikia jaunųjų vienuolių mokymą? Dabar jie ne tik tarpusavyje diskutuoja, bet dar ir vaidina turistams. Klausiu savęs, kaip turistų ordos, kiekvieną dieną žygiuojančios per vienuolynus, keičia religinę aplinką, paversdamos ją dar viena pasaulietine pramoga. O gal turistų buvimas vienuolynuose – dar viena pakantumo, atkaklaus tikėjimo pamoka tibetiečių vienuoliams?

(…)

Nepaisant visa apimančios nuostabos, kad nusišypsojo laimė aplankyti Tibetą, neduoda ramybės jausmas, kad esu tibetietiškame Disneilende, Tibete, kuris reklamuojamas kinų ir Vakarų turistams. Tačiau visuose vienuolynuose, kuriuose lankomės, vienuoliai reaguoja ramiai, toliau tęsia savo ritualus, šypsosi, palikdami vienus laisvai klajoti…

(…)

Artėjant vakarui atvykstame į Everesto bazinę stovyklą. Tai mūsų pergalės akimirka, mūsų kelionės šviesulys. Glėbesčiuojamės, juokiamės, fotogra­fuojamės, švytėdami vėjavaikiškai le­kia­me kalno link. Mums pasisekė. Mes viena iš tų nedaugelio grupių, kuri pamatė saulės nušviestą Everesto viršūnę. Mes taip pat pamatome, kaip ant Everesto nusileidžia saulė: trumpas rožinis spindėjimo akimirksnis – ir ji pranyksta.

Nakčiai sulendam į tradicinę tibetietišką palapinę iš veltos jako vilnos, išmargintos ryškiais baltais tibetietiškais ženklais. Čia praleidžiame naktį gerdami juodą arbatą, išvirtą ant plačios tibetietiškos krosnelės, ir stumiame laiką iki aušros pasakodami istorijas.

Tą naktį stovykloje mane įveikia kalnų liga – krečia šaltis, nors esu užsiklojusi ožkena. (…) Grįždami iš Everesto dar aplankome kelis vienuolynus. Vėjas juose gainioja pinigų šūsnis. Niekas tų pinigų neliečia. Tai paliktos aukos. Atrodo, kad pinigai vienuoliams neturi jokios reikšmės. Jie mėtosi ant grindų, po kojomis, verčiasi per šventų statulų kraštus, ant takų. Niekas negaudo pustomų ar į griovį nublokštų popierinių banknotų, jie nugrimzta į purvą.

Sustoju vienoje menėje ir klausausi dviejų jaunų vienuolių, progiesmiu giedančių sanskrito kalba. Grubių bruožų darbininkas įžengia į šventovę dulkėtais darbiniais batais ir nešvariais drabužiais. Jis vienuoliams kažką sako mandarinų kalba. Greičiausiai paprašė užmokėti jam už darbą, nes vienas vienuolis atsistoja, išpeša du 100 juanių vertės banknotus iš šventos statulos delno ir paduoda darbininkui.

Už Palcho vienuolyno Gjangdzėje sena tibetietė sėdi ir raižo vaizdus ant skalūno plokštelių. Ji vaizdus spalvina taip, kad ryškios spalvos išsiskiria pilkame akmens fone. Paveikslai išdėlioti ant kortų staliuko. Išsirenku vieną plokštelę su vaizdu, kurį mačiau ne tik ant vienuolyno, bet ir ant Senosios Lasos sienų. Jame pavaizduotas dramblys, ant nugaros nešantis bezdžionę. Ant beždžionės galvos sėdi triušis, ant triušio peties tupi paukštis. Klausiu Lotsės, ką simbolizuoja šis vaizdas.

– Tai reiškia, kad ir kokie skirtingi žmonės būtų, visi turėtume būti draugai, – sako Lotsė. Kurį laiką jis tyli, o tada priduria: – Kaip ir jūsų grupėje. Jūs skirtingų rasių ir amžiaus ir atvykot iš skirtingų šalių, bet jūs visi –­ draugai.

Kitą dieną į Lasą grįžtame per atšiaurų kraštovaizdį – Tibetas toks. Pas­kutinį vakarą, prieš išsiskirstydami į skirtingus žemynus ir gyvenimus, visi kartu vaikštome po Senają Lasą. Čia stebiu, kaip vaikai prasimano įdomių žaidimų. Jie vieną ant kitos sukrauna plytas; suriša virvele kėdes, pasistato tvirtovę; vaikosi vienas kitą siauromis vingiuotomis gatvelėmis. Jų žaidimai primena mano vaikystę, kai dar nebuvo interneto, vaikystę, praleistą lakstant lauke su penkiais broliais ir seserimis bei kaimynų vaikais… (…)

Nuklystam iki Potalos rūmų – Oliveris nori nufotografuoti naktį apšviestus rūmus. Kol Oliveris rūpestingai stato trikojį ir fotoaparatą, mes nusprendžiame, kad norime nusifotografuoti visi kartu. Už kelių metrų stovi įtariai mus stebintis uniformuotas kinas sargybinis. Oliveris prieina prie jo ir klausia, ar mūsų nenufotografuotų. Jis sutinka. Mes vaipomės priešais fotoaparatą provokuodami sargybinį išspausti šypseną. Tuoj pat iš šalia esančios būdelės išdygsta jo prievaizdas ir kažką jam sako. Abu nustypčioja šalin. Matyt, nelengva būti okupantu okupuotoje šalyje.

Kitą dieną skrisdama iš Lasos į Pekiną virš atšiaurių Tibeto kalnagūbrių „China Daily“ laikraštyje perskaitau straipsnį, kurio antraštė patraukia akį: „Tibetiečiai gimę gyventi aukštai: ką rodo tyrimai“. Straipsnis prasideda taip: „Tibetiečiai gali gyventi aukštai kalnuose dėl ypatingo geno, paveldėto iš paslaptingos, dabar jau išmirusios žmonių giminės šakos…“ Iš pradžių pagalvoju: jie juokauja? Kažkokia kinų propaganda? Bet straipsnis paimtas iš gerą reputaciją turinčio šaltinio – Pary­žiaus „Agence France-Presse“. Toliau straipsnyje rašoma, kad „šiandienės tibetiečių etninės grupės protėviai įgijo esminį geno variantą, reguliuojantį deguonies kiekį kraujyje, kai maišėsi su vadinamąja Denisovo žmonių rūšimi“. (Denisovo žmonės yra neandertaliečių amžininkai.) Straipsnio pabaigoje tvirtinama, kad „prieš išnykdami kaip atskira šaka Denisovo žmonės sumišo su homo sapiens, palikdami bruožus, kurie išliko žmonių DNR iki šių dienų“. Tyrimo medžiagoje, kurią paskelbė mokslinis žurnalas „Nature“, Kinijos ir Jungtinių Valstijų mokslininkai palygino 40 tibetiečių ir 40 hanių grupės narių genomus. Straipsnyje daroma išvada, kad „tibetiečių genų kode yra užsislėpęs neįprastas genas, vadinamas EPAS1, reguliuojantis hemoglobino susidarymą, molekulę, kuri išnešioja deguonį kraujyje“… Šis genas apsaugo nuo sveikatos sutrikimų, kuriuos sukelia mažas deguonies kiekis, kai žmonės persikelia gyventi į vietoves aukščiau nei 4 tūkst. metrų virš jūros lygio. Lasa yra 4 tūkst. metrų aukštyje virš jūros lygio –­ tai aukščiausiai esantis didmiestis pasaulyje. Taigi gal kinai tiesiog negalės išgyventi Tibete?

Mūsų lėktuvas skrenda pro Everestą, kai kalnas išnyra iš už debesų uždangos, dar kartą parodydamas visą savo sniegu apkloto veido didybę. (…) Prisimenu tibetiečius, gyvenančius pakelėse pastatytose palapinėse, iš akmenų suręstose laikinose buveinėse, žmones, gyvenančius už modernumo, globalizacijos ribų, bet ne tokius, kai mes, užsieniečiai, sujaukiame jų gyvenimus savo reikmėmis ir nereikšmingomis dovanomis, šokolado plytelėmis ar keliomis numestomis monetomis. Viliuosi, kad šis akmens amžiaus genas išsaugos jų pasaulį nesugadintą, kai likusi pasaulio dalis beprotiškai puls į globalią, užterštą, postmodernią megapolių realybę, ignoruojančią žmogaus logiką.

Vis dėlto iš senos moteriškės Gjangdzėje nusipirkau tą skalūno plokštelę. Ji su manimi, po sėdyne, rankinėje, kurią leidžiama įsinešti į lėktuvą, dabar skrendantį pro Everestą: debesys dar labiau prasisklaido ir visiškai apnuogina viršūnę kaip lotoso žiedą parodydami visą šio kalno ledinį grožį.

Parsivežu šią skalūno plokštelę į Honkongą ir pasidedu matomiausioje knygų lentynos vietoje. Kiekvieną dieną, kai išeinu pro duris, leidžiuosi į metro ir susilieju su anonimine minia, laviruoju tarp beveik miegančių žmonių, užliūliuotų kone iki nesąmoningumo būsenos, prisijungusių prie savų prietaisų, mąstau apie kartu ant dramblio nugaros keliaujančių skirtingų draugų vaizdą. Tas vaizdas man primena retas akimirkas, atsitiktines mano kelionių pakelėse užsimezgusias draugystes. (…) Ištapyta skalūno plokštelė padeda man neužmiršti, kad visa nesantaika, kad keturiasdešimt vienas karas, kariaujamas mūsų planetoje šią akimirką, nėra vienintelis kelias ir kad dažnai brangiausios išmoktos gyvenimo pamokos yra tos, kurias mes nešamės su savimi iš nesibaigiančios praeities į besiskubinančią ateitį.

Iš anglų kalbos vertė Dalia Smelstoriūtė

Ištraukas iš dar neišleistos Laimos Vincės kelionių memuarų knygos „Kasant duobę iki Kinijos“ („Digging a Hole to China“).

Teksto šaltinis „Literatūra ir menas“, 2016/03/11 ir 2016/03/18

http://literaturairmenas.lt/2016-03-11-nr-3558/3126-kelias/4882-laima-vince-pakeliui-i-everesta-tibeto-keliais-i

http://literaturairmenas.lt/2016-02-18-nr-3559/3142-kelias/4904-laima-vince-pakeliui-i-everesta-tibeto-keliais-ii