Kokie Kinijos argumentai dėl Tibeto?

f81aea6f464bb61f14ce67c29c6bf2f6d6874078Jau daugiau nei šešis dešimtmečius Kinijos komunistų valdžia visais įmanomais būdais bando pateisinti savo buvimą Tibete bei čia vykdomą politiką. Tam naudojama propaganda, kurios tikslas – pateikti savąją Tibeto „išlaisvinimo“ versiją bei „pataisyti“ vakariečių istorines žinias. Skaitytojų dėmesiui siūlome 6 pagrindinius Kinijos valdžios argumentus bei juos paneigiančius faktus.

Kinijos argumentai:

Tibetas buvo užvaldytas maždaug prieš 800 metų, tapdamas neatskiriama Kinijos dalimi. Nebuvo jokios valstybės, kada nors pripažinusios Tibetą kaip nepriklausomą valstybę.

Faktai:

Tiesa, kad Tibete buvo sukurta ir išlaikyta unikali kultūra, rašyba ir kalba, religinė bei politinė sistema. Tibetas niekada nebuvo tautinė valstybė šiuolaikine šio žodžio prasme.

Per daugelį šimtmečių įtaką Tibetui darė įvairios užsienio šalys, įskaitant Britaniją ir Mongoliją, taip pat ir Kiniją. Tačiau Kinijos vyriausybės teigimas, kad Tibetas maždaug 800 metų buvo Kinijos dalis, nepatvirtinamas jokiais faktais.

Tibetas nebuvo Kinijos vyriausybės valdomas iki 1950 metų invazijos. 1912-aisiais XIII Dalai Lama – Tibeto politinis ir dvasinis vadovas – paskelbė deklaraciją, patvirtinančią Tibeto nepriklausomybę, ir valstybė išlaikė savo nacionalinę vėliavą, valiutą, antspaudus, pasus ir armiją. Jis pasirašė tarptautines sutartis ir palaikė diplomatinius santykius su kaimyninėmis šalimis.

Teisės požiūriu, Tibetas lieka neteisėtai okupuota nepriklausoma valstybė.

2. Kinija teigia: Senasis Tibetas buvo atsilikęs, o jį išvadavo Kinija

Kinijos argumentai:

Nuo 1950 iki 1959 metų Kinija taikiai išvadavo ir demokratiškai reformavo Tibetą, užbaigdama senąją feodalinę baudžiavą, kuri buvo brutali; tai buvo pragaras žemėje su dvarininkų ir dvasininkų pavergta atsilikusia liaudimi. Visa tai baigėsi „Išsilaisvinimo dieną“ – 1959 kovą, kai Tibeto vyriausybė buvo paskelbta neteisėta.

Faktai:

1950 metais Kinijos komunistinis režimas įsiveržė į Tibetą, kuriame buvo gausu gamtos išteklių ir kuris turėjo strategiškai svarbią sieną su Indija.

Į šalį buvo įvesta 40 000 Kinijos karių, todėl Tibeto vyriausybė buvo priversta pasirašyti „Septyniolikos punktų susitarimą“, kuriame pripažintos Kinijos taisyklės mainais už pažadus, siekiant apsaugoti Tibeto politinę sistemą ir Tibeto budizmą.

Užuot sveikinę kinus išvaduotojus, tibetiečiai visoje šalyje tęsė pasipriešinimą Kinijos karinėms pajėgoms. Į tai Kinija reagavo itin žiauriai.

Pasipriešinimas pasiekė kulminaciją 1959 m. kovo 10 d., kai 300 000 tibetiečių apsupo Potalos rūmus sostinėje Lhasoje ir pasiūlė Dalai Lamai apsaugą. Ši data minima kaip tibetiečių ir rėmėjų Nacionalinio sukilimo diena.

1950 metais daugelis tibetiečių teigė, kad nūdienos „stabili demokratija“ yra nedemokratiška ir negerbianti žmogaus teisių. Tuo metu, kai Tibetas buvo okupuotas, XIV Dalai Lama buvo paauglys ir negalėjo nepriklausomai valdyti krašto. Jau gyvendamas tremtyje už savo darbus dėl taikos ir sutarimo 1989 metais buvo apdovanotas Nobelio taikos premija ir visiškai demokratizavo Tibeto vyriausybę tremtyje. Tuo tarpu Kinijos politikai jokiais aspektais nedera demokratijos apibrėžimas.

Kinija teigia, kad jos žiaurios praeities vizija pateisina okupaciją. Tačiau būtent Kinijos okupacijos metais tibetiečiai patyrė nepaprastą brutalumą – buvo sugriauti tūkstančiai vienuolynų, nužudyta daugiau nei milijonas tibetiečių, tarp jų didelė dalis vienuolių, žmonės patyrė kankinimų, įkalinimų. Represijos prieš laisvą žodį, religiją bei kalbą tebesitęsia ir šiandien.

3. Kinija teigia: Tibetas jau turi autonomiją

Kinijos argumentas:

Tibetas jau turi autonomiją, kaip Kinijos Liaudies Respublikos Tibeto autonominis regionas (TAR). Tibetiečiai yra laisvi išpažinti savo tradicijas, ir Tibeto budizmas yra apsaugotas.

Faktai:

Tibeto autonominiam regionui priklauso tik dalis istorinio Tibeto, o milijonai tibetiečių šiandien gyvena už jo ribų.

TAR autonomija yra tik formalumas. Tibetiečiams neleidžiama užimti aukštesnių politinių pozicijų. Oficiali kalba Tibete yra kinų, todėl daugelis tibetiečių vaikų praranda gebėjimą kalbėti ir rašyti tibetietiškai. Pasipriešinimas Kinijos politikai Tibete – nuo dainavimo iki aplinkosauginių protestų – sulaukia represijų bei smurto proveržio.

Kinijos komunistų partija kontroliuoja ir kišasi į vienuolynų gyvenimą, režimui nepaklusnūs vienuoliai ir vienuolės yra persekiojami. Kiekvienas tibetietis, turintis Dalai Lamos atvaizdą, rizikuoja būti sulaikytas ir įkalintas daugeliui metų.

4. Kinija teigia: valdant Kinijai, tibetiečiai yra pasiturintys ir laimingi

Kinijos argumentas:

Kai Kinija taikiai išvadavo Tibetą, krašte beveik išnyko skurdas, ligos ir badas; gyvenimo trukmė pailgėjo dvigubai; raštingumas išaugo nuo 5% iki 85%, o buvę vergai gavo žemės. Kraštas sulaukė didelių investicijų į infrastruktūrą, darbo vietas, būstą, mokyklas ir ligonines.

Faktai:

Kinijos propaganda yra skirta parodyti, kokie laimingi tibetiečiai. Tačiau tai neatspindi tikrosios padėties.

Infrastruktūros projektai visų pirma skirti ne paprastiems tibetiečiams, bet pagerina Kinijos ginkluotųjų pajėgų judėjimą, suaktyvino Kinijos darbuotojų imigraciją bei palankų kinų turizmą krašte. Taip pat leido lengviau išgauti ir eksploatuoti turtingus Tibeto gamtos išteklius. Visa tai įtvirtino Kinijos kontrolę.

Ekonomikos augimas krašte naudingas Kinijos įmonėms bei darbuotojams, o turizmo pramonės klestėjimas siekia įteisinti Kinijos vyriausybės okupaciją.

Milijonai Tibeto klajoklių buvo priversti atsisakyti šimtmečius puoselėto gyvenimo būdo ir pasitraukti iš savo ganyklų. Tokiu būdu jie tapo priklausomi nuo valstybės, kuri įteisinusi kontrolę juos pavertė antrarūšiais žmonėmis savo pačių šalyje.

Jungtinės Tautos ne kartą perspėjo Kiniją dėl žmogaus teisių pažeidimų Tibete, įskaitant ir tai, kad krašte užfiksuota prasčiausia vaikų mityba.

Nuo 2008 m. kovo mėn., protestuodami prieš Kinijos represijas, Tibete susidegino daugiau nei 140 žmonių.

Tibetiečiai kasdien priešinasi Kinijos politikai, jie neapsiriboja šūkiais „Tibetui reikia laisvės“, dalyvauja ir masiniuose gatvės protestuose. Nepaisant jau daugiau nei 6 dešimtmečius trunkančios okupacijos, pasipriešinimas Kinijos režimui tebesitęsia iki šiol.

5. Kinija teigia: Dalai Lama nori jėgos, o ne taikos

Kinijos argumentas:

Dalai Lama yra paskutinis iš „Dievo Karaliaus diktatorių“ linijos – jis yra politikas vienuolio drabužiais, kurio siekis – užtikrinti nepriklausomą Tibetą, kad galėtų vėl jam vadovauti. Pasauliniai Tibeto šalininkai bei kai kurie tibetiečiai Tibete naiviai pasiduoda melui, kurį sukūrė „Dalai Lamos klika“.

Faktai:

Dalai Lama yra gerbiamas viso pasaulio žmonių. Tremtyje savo politinę valdžią jis delegavo demokratinėms institucijoms, taip pat yra nuoseklus draugystės su Kinijos žmonėmis ir dialogo su Kinijos vyriausybe šalininkas. Jis nereikalauja Tibeto nepriklausomybės, tačiau siekia realių žmogaus teisių paisymo Tibeto žmonėms ir realios autonomijos, kuri padėtų išsaugoti unikalią Tibeto kultūrą, religiją, kalbą, papročius bei gyvenimo būdą.

Dalai Lamos populiarumo bei atvirumo dėka pasaulyje veikia nevyriausybinės Tibeto rėmimo grupės bei organizacijos. Tuo tarpu Kinijos vyriausybė desperatiškai bando apjuodinti Dalai Lamą bei jo veiklą.

6. Kinija teigia: Laisvo Tibeto rėmėjai yra antiKinija

Kinijos argumentas:

„Laisvo Tibeto“ judėjimas yra palaikomas antikiniškai nusiteikusių Vakarų jėgų. Žmogaus teisės Tibete yra Kinijos vidaus reikalas, ir vakariečiai, kurie niekada nebuvo šiame krašte, neturi teisės kalbėti prieš Kinijos politiką.

Faktai:

„Laisvo Tibeto“ šalininkai nėra nusiteikę prieš Kinijos žmones. Jie palaiko laisvo Tibeto idėją, nes jiems svarbūs Tibeto žmonės, kurie yra nedemokratinės Kinijos vyriausybės aukos, o kartu tvirtai kovoja už savo teises.

Kinai taip pat yra Kinijos komunistų partijos valdžios aukos, ir daugelis jų, besipriešinantys šiai politikai, patiria įvairių bausmių bei teisių suvaržymų. Sužinoję tikrąją situaciją Tibete, nepaisydami vyriausybės propagandos, daugelis jų ima remti Tibetą.

Vertė Janina Jočienė

2016/10/06