Kinijos stabilumo kultas žudo tibetiečius

aac390b02ef4a6c40372c5d11991244cf2217c14Dešimtys tibetiečių nusprendžia save gyvus padegti protestuodami prieš griežtą Pekino valdžią Tibete. Tačiau regione įsuktas gniuždantis brutalumo ratas – valdžia dusina bet kokius protestus, tad tibetiečiai griebiasi šios kraštutinės priemonės, o tokie protestai skatina dar griežtesnę politiką, rašo „Foreign Policy“.

Gegužės 19-osios ryte 22-ejų vienuolis Jamyangas Losalis save pasidegė Haibėjaus tibetiečių autonominėje prefektūroje. Netrukus miręs vaikinas tapo 150-uoju tibetiečiu, kuris nuo 2009-ųjų pasidegė save protestuodamas prieš Kinijos politiką Tibete. Prieš tai jis buvo sulaikytas 10 dienų už tai, kad žinučių programėlėje „WeChat“ pasidalijo Dalai Lamos nuotrauka. Po to, kai J.Lomalis susidegino, jo kūną išsigabeno policija ir atsisakė jį atiduoti jo šeimai.

Nuo pat 1989 m. ir Tiananmenio aikštės protestų Kinijos valdžios prioritetu aiškiai tapo šūkis „stabilumas aukščiau visko“. Šios politikos tikslas yra autoritarinė sistema, kurioje derinama politinė ir kultūrinė kontrolė iš viršaus su greitu ekonominiu augimu iš apačios. Teoriškai tai turėtų sukurti iš apačios kylančią paramą valstybei. Ši politika nusitaiko į bet kokią potencialią politinę, kultūrinę, teisinę ar dvasinę opoziciją ir parodo ją kaip priešus, kažkokio kulto atstovus – tai ypač taikoma tibetiečiams. Tačiau stabilumo siekis pats tapo kultu, kurį remia valdžia – totalitarine tikėjimo forma, kuri atmeta visus kontrargumentus ar prieštaravimus ir kuriai reikia paklusti, nepaisant pasekmių. Dėl šio kulto žmonės Tibete – tiek kinai, tiek tibetiečiai – atsiduria užburtame pykčio ir skausmo rate. Nuo 2009 m. dešimtys tibetiečių yra apsipylę degiu skysčiu ir save padegę. Kodėl tai vyksta? Kokią įtaką tai daro Kinijos ir Tibeto santykiams? Pasidegimas anksčiau yra buvęs galinga viešo protesto priemonė – tereikia prisiminti jaudinančias nuotraukas, kuriose – budistų vienuolio susideginimas Vietname.

Tačiau Kinijoje tokie incidentai vyksta jau aštuonerius metus, tad beveik nebesusilaukia dėmesio. Daug kur Kinijoje sutinkamas požiūris, kad tibetiečiai yra „paprasti“ ir „primityvūs“ žmonės, kurie, garbindami savo feodalinį vergvaldį Dalai Lamą, nesugeba suprasti, kiek daug naudos jiems duoda Kinija. Taip pat neretai manoma, kad save padegusieji yra „primityvūs“ žmonės, kurių „neracionalius“ protus apgauna išorinės kulto jėgos.

Tokį požiūrį visų pirma sukelia neseni prisiminimai, kai Tiananmenio aikštėje per protestą 2001 m. susidegino Faluno Gongo sekėjai. Šiuos vaizdus nuolat kartojo televizija, taip stiprindama manymą, jog savęs padegimas yra pasidavimas kultui – kai pažeidžiamu protu manipuliuoja kulto lyderis. Nors kai kurie kinai slapta reiškia užuojautą pasidegusiems ir supranta tibetiečius, dauguma tokius protestus Tibete laiko tik dar vienu pavyzdžiu, kaip lengvai galima pasinaudoti paprastais ir naiviais žmonėmis. Tačiau tiesa apie pasidegimus yra kur kas sudėtingesnė. Savęs padegimas yra dalis protesto prieš Kinijos valdžią, kuris tęsiasi jau tiek, kiek Kinijos vykdoma okupacija – nuo sukilimo prieš „socialines reformas“ šeštajame dešimtmetyje, masinių demonstracijų prieš kultūrinę ir politinę kontrolę devintajame iki paskutinio didelio sukilimo 2008 m., kuris nuvilnijo per Tibeto plynaukštę likus keliems mėnesiams iki Pekino olimpiados. Šie paskutiniai protestai susilaukė stipraus Pekino kirčio – žiauriai numalšinusi demonstracijas Kinijos valdžia pradėjo plataus masto saugumo operaciją – viskas dėl to šventojo stabilumo. Nuo 2008 m. Liaudies armijos policija – sukarintos Kinijos pajėgos – budi Tibeto gatvėse. Ginkluoti pareigūnai tiek vaikšto pėsti, tiek zuja šarvuotomis transporto priemonėmis, taip demonstruodami savo jėgą. Įrengta begalė vaizdo kamerų, kurios realiu laiku įrašinėja, kas dedasi Tibeto gatvėse. Patikros punktai tikrina ir kontroliuoja, kaip judama iš vienos vietos į kitą, o etniniai tibetiečiai nuolat susilaukia ypatingo pareigūnų dėmesio. Žurnalistai iš užsienio ar tyrinėtojai tik išskirtiniais atvejais ir su griežta priežiūra sugeba patekti į Tibetą.

Veikia ir itin akylo stebėjimo sistema, vadinama „tinklu“. Ji pristatoma kaip projektas, kuris visiems suteikia prieigą prie socialinių paslaugų, tačiau realiai per jį gyventojų stebėjimas įsiskverbia iki pat jų namų. Miestai yra padalyti į atskiras dalis, už kurias atsakingi bendruomenės darbuotojai. Jie turi akylai prižiūrėti savo teritoriją ir realiu laiku teikti duomenis dėl menkiausių užuominų apie neramumus joje, kuriuos analizuoja saugumo pareigūnai. Ši sistema pasirodė tokia efektyvi, kad ji eksportuota ir į kitą Kinijos neramų regioną – Sindziangą.

Įnirtinga Tibeto sekiuritizacija, kai viskas yra stebima ir fiksuojama, sukūrė tokią aplinką, kurioje kolektyviniai pasipriešinimo veiksmai yra beveik neįmanomi – jie greitai užgesinami dar gerokai prieš jiems virstant į bent kiek didesnį protestą. Net pavieniai protestuotojai, garsiai remiantys Tibeto nepriklausomybę ar Dalai Lamos sugrįžimą, dingsta dar prieš kam nors išgirstant jų žinią. Visa tai, atrodytų, yra įtvirtinto stabilumo – valstybės tikslo – ženklas. Tačiau būtent ši „stabili“ aplinka ir sukūrė naujų protestų – savęs padegimo – bangą. Kaip rašo tibetiečių rašytoja Tsering Woeser, pasidegimui reikia mažai planavimo, jis gali būti įvykdytas vieno žmogaus ir nedelsiant – tad iš esmės tokiam protestui nėra kaip užkirsti kelio. Kartu jis ir neša tvirtą pasipriešinimo žinią – tai dramatiškiausias būdas prabilti, kai viskas yra tildoma. Nors stabilumo kultas iš esmės bet kokią protesto formą Tibete daro neįmanomą, nepasitenkinimo priežastys – religinė priespauda, tibetiečių, kaip antrarūšių piliečių, statusas, neturtingųjų išnaudojimas – niekur nedingsta. Protestų užgniaužimas dėl stabilumo privertė griebtis savęs padegimų – paskutinis būdas, kurio jokios saugumo priemonės negali sustabdyti. Toks protestas dabar yra įgijęs gilesnę kultūrinę bei religinę reikšmę – kaip pasiaukojimo aukštesniam tikslui forma. Ir į tai Kinijos valdžia žiūri kaip į dar didesnę grėsmę stabilumui, tad dar ryžtingiau dorojasi su bet kokiu pasipriešinimu. Vietos pareigūnai jaučia didelį spaudimą užgniaužti pasidegimo protestus, bet, būdami stabilumo kulto sekėjais, jie mato tik vieną priemonę, kaip tą padaryti – dar didesnę priespaudą, kuri būtent ir yra tai, kas skatina protestuotojus griebtis ugnies. Pasidegusių asmenų šeimos, netgi ištisi kaimeliai susilaukia kolektyvinių bausmių po protesto – artimieji yra sulaikomi, susideginusių asmenų kūnai negrąžinami šeimoms, o miestas netenka dalies valstybės skiriamų lėšų.

Stebėjimas yra stiprinamas, ir tie, kurie apie protestus pasidegant praneša pasauliui, yra sulaikomi ir baudžiami. Propagandos ratas sukasi kaip pašėlęs – save padegusius asmenis vadina protiškai nestabiliais arba dėl jų veiksmų kaltina „Dalai Lamos kliką“, kuris esą sumoka už tokį žiaurų protestą. Pekinas dėl šių protestų kaltina visus, tik ne savo politiką Tibete.

Tačiau realybė tokia, kad 2008 m. demonstracijų numalšinimas pavertė savęs padegimą vieninteliu būdu, kaip pademonstruoti pasipriešinimą. Tai savo ruožtu paskatino dar didesnę priespaudą regione. O tai – dar daugiau pasidegimų. Ir taip po aštuonerių metų atsiduriame prie 150 apdegusių kūnų, jokių teigiamų permainų šioje situacijoje ir be vilties, kad tai baigsis. Kai Xi Jinpingas atėjo į valdžią 2012 m., suruseno viltis, kad Kinijos politika Tibete galėtų pasikeisti. Tačiau pasirodė, kad jis yra ištikimas stabilumo kulto sekėjas – jam valdant pilietinės visuomenės balso gniaužimas ir taip blogą politinę aplinką Tibete pavertė dar labiau suvaržyta. Nors Kinijos vadovai paprastai vaizduojami kaip šalti pragmatikai, kruopščiai pasveriantys įvairių politikų naudą ir kaštus, tačiau stabilumo ir Tibeto klausimais jie yra akli įsitikinimų sekėjai, nevykusius metodus vis dar mėginantys naudoti kaip sprendimo būdą. Kai kalbama apie istorinius ryšius tarp Kinijos ir Tibeto arba dabartinę Kinijos politiką tibetiečių atžvilgiu, nuomonės gali išsiskirti. Bet, kaip rašo „Foreign Policy“, kai žmonės vienas po kito save padega, negalima pabėgti nuo fakto, kad kažką šioje situacijoje reikia keisti. Tačiau kol Kinijos lyderiai liks atsidavę stabilumo kultui, to tikriausiai nebus.

Šaltinis 15min.lt

2017/06/17