Dalai Lama XIV. Atjauta: tai, kas jungia pasaulio religijas

2017-07-17-Zanskar-G11-_DSC0794-1-1024x574Skelbiame ištrauką iš neseniai pasirodžiusius Tibeto dvasinio lyderio Dalai Lamos knygos „Religijų giminystės link“ (išleido „Alma littera“), kurioje budistų vienuolis dalijasi savo asmenine patirtimi bei kitų religijų pažinimu. Ieškodamas religijų bendrystės, jis atsiremia į pagrindines vertybes bei moralines nuostatas, kurias išpažįsta įvairiose pasaulio kraštuose gyvuojančios skirtingos religinės bendruomenės.

Keliaudamas dvasiniais kitų religijų takais, pajutau ypatingą džiaugsmą – puikią galimybę atverti širdį ir išgirsti aiškų, atvirą kitų tradicijų balsą. Širdyje glūdintis dalijimosi jausmas siejasi su tuo, kad labiausiai paplitusios religijos ragina tikinčiuosius atverti širdis ir skleisti atjautą, kaip moralinį gyvenimo pagrindą. Labiausiai paplitusių tikėjimų tradicijų entuziastai kartu eina tuo pačiu keliu, kuriuo siekiama gero gyvenimo ir puoselėjama atjautos moralė.

Juk ne vieną jaudina tokios eilutės iš šventųjų raštų:

„Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti.
Palaiminti gailestingieji: jie sulauks gailestingumo.
Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.
Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais.[1]

Pranašas Mahometas imamo Beihakio (Bayhaqi) hadise sako, kad „visos būtybės yra Dievo vaikai, o jam brangiausios tos, kurios gerai elgiasi su Jo vaikais“.

Gandharos mahajanos sūtroje sakoma:

„Sąmoningos būtybės, senstančios ir ligotos,
Kankinamos daugybės skausmų,
Matydamas jas, užkluptas siaubo, kai gimsta, miršta ir liūdi,
Jis veikia dėl jų gerovės.
Sąmoningos būtybės, sugniuždytos kančių mašinos
Gimimo ir mirties rate,
Tai matydamas jis siekia išminties žaibo,
Kuris paverstų dulkėmis tas sielvarto mašinas.“

Nors dažnai per pamaldas esu girdėjęs gražiąsias eilutes iš palaiminimų, pirmą kartą į jų nuostabų dvasingumą giliau pasinėriau, kai buvau paprašytas jas pakomentuoti Džono Meino seminare Londone. Visi norėtume patirti laimę šitaip palaiminti, būti brangūs gerumu ir darydami gera kitiems, net dulkėmis paversdami kančios mašiną. Viena labiausiai paplitusių religijų didybė ir yra jų svarbiausia mintis mumyse skatinti atjautą, padedančią pasiekti didelių dvasinių dalykų. Labiausiai paplitusios religijos turi galių sužadinti širdis ir prikelti mintis iki neaprėpiamo džiaugsmo ir supratimo, pasidalydamos mokymais apie atjautą.

Esu įsitikinęs, kad atjauta – natūrali žmogaus širdies galia turėti ryšį su kita būtybe ir ja rūpintis – yra pagrindinis mūsų prigimties bruožas, būdingas visiems žmonėms, taip pat ir mūsų laimės pamatas. Todėl nėra nė menkiausio skirtumo tarp tikinčio ir netikinčio žmogaus, kaip ir tarp skirtingų rasių žmonių. Visi moraliniai mokymai – ir religiniai, ir nereliginiai – siekia ugdyti šią įgimtą vertingą savybę, ją puoselėti ir tobulinti. Galima išskirti tris ryškius požiūrius į šį procesą. Vienas yra teistinis, kai moraliniai mokymai grindžiami Dievo samprata ir skatinama sekti Dievo atjautos pavyzdžiu. Kitas yra ne teistinis religinis požiūris, toks kaip budizme, pasitelkiantis priežastinio ryšio ir visų būtybių lygybės taisyklę siekiant laimės, kaip moralės pagrindimo. Trečiasis yra pasaulietinis, arba nereliginis, požiūris, kai netaikomos religinės sąvokos, o atjautos svarba savaime suprantama kaip bendra patirtis ir moksliniai faktai, rodantys didelę mūsų priklausomybę nuo kitų gerumo.

Nors pasaulio religijos gali iš esmės skirtis metafizinėmis pažiūromis, bet kai kalbama apie su moraline praktika susijusius mokymus, yra ir daug panašumų. Visos tikėjimu pagrįstos tradicijos pabrėžia dorą ir prasmingą gyvenimą, dvasios apvalymą nuo neigiamų minčių ir impulsų, gerų darbų darymą. Visos turi pagrindines moralės normas, padedančias išvengti kenksmingų veiksmų ir rinktis dorybes. Pavyzdžiui, visos tradicijos turi moralinių priesakų rinkinį, padedantį susilaikyti nuo žalingų veiksmų ir skatinantį ugdyti dorybes, tokias kaip kilnumas, meilė, atjauta, atlaidumas, tolerancija, noras būti patenkintam, labdaringam ir tarnauti kitiems. Visos skatina atjauta pagrįstą bendravimą, pamaldžius tikinčiuosius gyventi paprastai, būti kukliems troškimuose, taip pat laikytis drausmės ir būti doriems. Drauge su šiais patarimais religinė vizija sutelkia dėmesį į ribų nustatymą grynai materialistiniam ir egocentriškam požiūriui į gyvenimą. Kitaip tariant, visų pasaulio religijų esmė yra tokia žmogaus gyvenimo vizija, kuri peržengia asmens, kaip suformuotos, baigtinės ir laikinos būtybės, fizinės egzistencijos ribas. Pagal visų tikėjimų tradicijas prasmingas gyvenimas yra tada, kai suprantama, kas ypač svarbu kasdien.

Pagrindinės religinės moralės normos

Visos pasaulio religijos kaip motyvaciją, kas reikštų dvasinę būseną, moko ugdyti geranoriškumą ir atjautą, o kasdien ragina susilaikyti nuo kenksmingų veiksmų. Taigi, iš esmės svarbiausia, kad mokoma atjautos – širdyje arba kasdieniuose veiksmuose ir dėl kitų žmonių.

Mano nuomone, labiausiai paplitusių religijų moraliniai mokymai apie atjautą pasiskirsto trimis etapais: 1) susivaldymo moralė – tai pagrindinis etapas, sulaikantis nuo veiksmų, kenksmingų pačiam ir kitiems; 2) atjautos moralė – išgyvenimas dėl kitų, peraugantis į meilę ir užuojautą visoms gyvoms būtybėms; 3) visiškas altruizmas – nesavanaudiška tarnystė nelaukiant atlygio arba naudos.

Labiausiai paplitusios pasaulio religijos panašiai žvelgia į susilaikymą. Pagrindiniai moralės principai neleidžia pasireikšti negatyviems impulsams, tokiems kaip antipatija ir godumas. Pavyzdžiui, judaizme dešimt Dievo įsakymų draudžia tokias susilaikymo reikalaujančias nuodėmes kaip žudymas, neištikimybė, vagystė, netiesos sakymas, pavydas. Krikščionybėje, be dešimties Dievo įsakymų, kalbama ir apie septynias mirtinas nuodėmes – geismą, persivalgymą, godumą, tinginystę, pyktį, pavydą ir puikybę. Panašiai islame šalia dešimties Dievo įsakymų kalbama apie septyniasdešimt didžiųjų nuodėmių, tokių kaip žudymas, neištikimybė ir kitos, nuo kurių turi susilaikyti tikintysis. Hinduizme ir džainizme, taip pat budizme atkreipiamas dėmesys į neigiamą karmą, suteršiančią žmogaus dvasią, kai neapsisaugojama nuo blogų veiksmų, vedančių į nuolatinį atgimimą nenušvitusios egzistencijos cikle. Kalbant apie pagrindines moralės normas mano budistiškoje tradicijoje, minimi dešimt blogų poelgių: trys fiziniai veiksmai – žudymas, vogimas ir netinkamas seksualinis elgesys, keturi žodiniai veiksmai – melavimas, nesantaiką kurstančios kalbos, šiurkštūs žodžiai ir beprasmės paskalos, galiausiai trys veiksmai mintyse – pavydas, blogi ketinimai ir neigiama nuomonė. Drauge visi šie dešimt netinkamų poelgių sudaro grupę blogų fizinių, žodinių ir mintyse turimų veiksmų, kurie savo ruožtu yra trijų dvasinių nuodų – godumo, antipatijos ir manijos – išorinė išraiška.

Pažvelgus atidžiau, nieko stebėtina, kad pasaulio religijų moraliniai mokymai, ypač susiję su susilaikymu, yra svarbus moralės principas, dažnai vadinamas Auksine taisykle. Iš esmės mintis tokia – su kitais turėtume elgtis taip, kaip norėtume, kad būtų elgiamasi su mumis. Ypač reikėtų susilaikyti nuo tokių veiksmų, kurių patys nenorėtume sulaukti iš kitų. Čia pagrindinis dalykas yra abipusiškumas. Pirmą kartą akivaizdžiai tai išvydau prieš kelerius metus Niujorke vykstant įvairių religijų pamaldoms. Programoje organizatoriai surašė, kaip šį pagrindinį moralės principą formuluoja įvairių tikėjimų tradicijos. Pavyzdžiui:

Hinduizmas

Tai mūsų pareiga: nedarykite kitiems to, ko nenorėtumėte, kad jie darytų jums. („Mahabharata“, 5:1517)

Judaizmas

Kas nepatinka pačiam, nedarykite ir savo artimui. Tai taisyk­lė; visa kita – komentarai. (Išminčiaus Hilelio posakis iš Talmudo šabui 31a)

Zoroastrizmas

Pati prigimtis yra gera, nes neleidžia kitam daryti to, kas kenktų jai. (Dadisten-I-dinik, 94:5)

Budizmas

Kadangi kiti irgi rūpinasi savimi, tie, kurie rūpinasi savimi, neturi žeisti kitų. (Udanavarga, 5:20)

Džainizmas

Žmogus turėtų galvoti apie tokį elgesį su būtybėmis, kokio pats norėtų sulaukti. (Sutrakritanka, 1.11.33)

Daoizmas

Į savo artimo laimėjimus žiūrėkite taip pat, kaip ir į savo, ir į savo artimo praradimus, kaip į savo praradimus. (Tai-Shang Kan-Yin P’ien)

Konfucianizmas

„Nedaryk kitiems to, ko pats nenorėtum sulaukti. Tada nei valstybėj, nei tavo šeimoj nebus vaidų.“[2]

Krikščionybė

„Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite; nes tai yra Įstatymas ir Pranašai.“[3]

Islamas

Nė vienas iš jūsų nėra tikintysis, jei savo broliui netrokšta to, ko trokšta sau. (Imamo an-Navavio (an-Nawawi) hadisas 13)

Visose pasaulio religijose svarbiausia susilaikymo taisyklė – vengti pakenkti kitiems. Šia prasme ir net šiuo būtiniausiu lygiu pagrindinė vertybė, palaikanti tikėjimo tradicijų moralinius principus, tikrai yra atjauta, tai yra – sąmoningas rūpinimasis kitu. Žvelgdami į sąrašus įvairių „nuodėmių“ – turiu galvoje tokius neleistinus veiksmus kaip žudymas, vagystė, neištikimybė, melas ir panašiai – matome įvairias skriaudas kitiems. Be abejo, įvairiose tradicijose tie principai skirtingai grindžiami. Teistinė tradicija šiuos mokymus gali pagrįsti Dievo įsakymais, o ne teistinė religija – priežastingumo dėsniu arba mūsų prigimties gerumu. Tačiau apie moralinius principus kalbant apskritai, dar svarbiau – apie ypač išskiriamą atjautą, tikėjimai mažai skiriasi. Socialiniu istoriniu požiūriu stebina tai, kad tiek daug skirtingų religijų, gyvavusių tokiose skirtingose vietose, kultūrose, situacijose ir suformavusių tokias skirtingas teologijas bei koncepcijas, taip panašiai nurodo, koks gyvenimas yra geras moraliniu požiūriu.

Atjautos moralė

Pasaulio religijų mokymuose matome moralę, išeinančią už Auksinės taisyklės abipusiškumo ribų, kai kviečiama visuotinės atjautos. Šiuo lygmeniu, be moralės normų pritaikymo tik sau, tai yra, „Aš nedarau kitiems, ko noriu, kad jie man nedarytų“, pasaulio religijos tokį apribojimą praplečia ir išveda už nuorodos į save ribų. Auksinėje taisyklėje užčiuopiama atjauta, nes pabrėžiamas atidumas kitam, bet, kalbant apie atjautos moralę, reikia žvelgti plačiau ir matyti tikro nesavanaudiškumo lygmenį, ką, mano nuomone, atitiktų geraširdiškumo skatinimas. Pirmąsias atjautos pamokas savo gyvenime gavau iš mamos. Ji buvo paprasta kaimo moteris be išsilavinimo, bet tokia geraširdė, ir tas geraširdiškumas buvo besąlygiškas. Tai jos meilė, kurią ji skleidė auklėdama mane, padeda suvokti atjautą, kurią pastebiu savyje ir vėliau pajaučiu kitiems. Šis elementarus meilės lygis įgimtas žmonėms, net priskiriamas mūsų biologijai, būtent šia savybe remiasi ir ją stiprina visos religijos.

Nesavanaudiškos atjautos vizija yra labiausiai pasaulyje paplitusių religijų moralės mokymų pagrindas, ir tai matyti pažvelgus į šventraščius. Pavyzdžiui, draugas atkreipė mano dėmesį į tokią žydišką istoriją, aprašytą Mišnos traktate Pirkei Avot („Tėvų pamokymai“), 2:13:

„Rabinas Johananas ben Zakis (Yohanan ben Zakkai) pasakė: „Pagalvok, kuo turėtų sekti žmogus.“ Rabinas Eliezaras sakė: „Gera akimi“; rabinas Džošua ištarė: „Geru draugu“; rabinas Josė tarė: „Geru artimuoju“; rabinas Simeonas pasakė: „Tuo, kuris numato savo darbo vaisių“; rabinas Elazaras ištarė: „Gera širdimi.“ Tada jis jiems paaiškino: „Labiau nei jūsų žodžiams pritariu Elazarui, nes jo žodžiai apima ir jūsiškius.“

Čia matome mokymą, kad atjautos kupinoje geroje širdyje telpa tokios savybės kaip įžvalgumas, draugystė, kaimyniškumas ir darbo vaisių numatymas. Posakis „gera širdis“, mano nuomone, apibendrina tai, kas geriausia žmogaus prigimtyje.

Senovės kinų tradicijos konfucianizmo klasikos veikale „Analektai“ yra eilutės (4:15):

„Tseng Shen[4], mano mokymas paremtas tik viena mintimi“, – pasakė Konfucijus. Tseng Shen jam pritarė. Kai mokytojas išėjo, mokiniai paklausė: „Kaip tai suprasti?“ Tseng Shen atsakė: „Mokytojo kelias – ištikimybė ir teisingas elgesys!“[5]

Panašiai rašoma ir daoizmo traktate „Daodedzing“ (Daodejing, 67 sk.):

„…gailestingumas turi didelę jėgą:
mūšiui jis atneša pergalę,
gynybą padaro neįveikiamą;
jei katrą nori apsaugot dangus,
tą saugo gailestingumo jėga.“[6]

Krikščionybėje gerai žinomi Jėzaus žodžiai iš hebrajiškos ­Biblijos:

„Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu.“ Tai svarbiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis panašus į jį: „Mylėk savo artimą kaip save patį.“ Šiais dviem įsakymais pagrįstas visas Įstatymas ir Pranašai.[7]

Mano nuomone, šis mokymas gražus dėl to, kad Jėzus itin paprastai apibendrina dvasinės moralės logikos esmę. Teistinės tradicijos dvasinės praktikos esmė yra mylėti Kūrėją ir sekti Jo pavyzdžiu. Ta Dievo meilė iliustruojama antruoju įsakymu: „Mylėk savo artimą kaip save patį.“ Dažnai pagalvoju, kad, ragindamas judėjus ir krikščionis mylėti savo artimą, Jėzus iš tikrųjų nori pasakyti, jog pagal tai, kaip žmogus myli kitus, galima patik­rinti, kaip jis myli Dievą.

Budizmo sūtroje apie geranoriškumą Buda sako (Metta Sutta, iš Sutta Nipata 1.8):

„Kaip motina rizikuotų gyvybe,
Kad apsaugotų savo vaiką, savo vienintelį vaiką,
Lygiai taip žmogus turi savo beribę širdį ugdyti
Dėl visų būtybių.
Gerų norų vedamas visam kosmosui
Ugdyti beribę širdį:
Viršuje, apačioje ir visur aplink,
Nekliudomai, be priešiškumo ir neapykantos.
Ar stovėtų, eitų,
Sėdėtų ar gulėtų,
Kol gyvas,
Žmogus turėtų ryžtis šiam susitelkimui.“

Čia įgimtas meilės ryšys tarp žmonių, beatodairiška motinos meilė vaikui pateikiama kaip pavyzdys, su kokia atjauta tikintysis raginamas priimti visas būtybes.

Puikiame ir Indijos tautai labai brangiame hinduizmo epe „Ramajana“ yra tokios eilutės („Judhakanda“ („Karo knyga“), 115 skyrius):

„Aukštesnė būtybė neatmoka blogu už blogą; to būtina laikytis; dorą žmogų puošia jo elgesys. Negalima skriausti nei nedorėlių, nei gerų, nei mirties vertų nusikaltėlių. Kilni siela visada atjaus net tuos, kuriems malonu žeisti kitus.“

Korane (76:8–9) rašoma:

„Juk mes maitiname jus dėl jūsų Viešpaties veido; nenoriu iš jūsų nei atlygio, nei dėkingumo!“[8]

Be to, girdėjau, kad Pranašui iš tekstų rinkinių, žinomų kaip hadisai, priskiriami tokie žodžiai:

„Žmogus kartą paklausė Pranašo, kas yra geriausia islame, ir šis atsakė: „Pamaitinti alkanus bei palinkėti ramybės ir tiems, kuriuos pažįsta, ir tiems, kurių nepažįsta.“ (imamo Bukhari hadisas)

Sikhizmo šventojoje knygoje Adi Granth („Adi Grantas“) rašoma (Sukhmani[9] dalis, 18, M.5):

„Kas tarnauja ir nereikalauja atlygio, susivienija su Viešpačiu. Nanakas sako, kad toks tarnas leidžiasi dvasinio mokytojo vedamas, nes jam siunčiama dieviškoji malonė.“

Džainizmo tekste Tattvartha sutra yra tokie žodžiai (7.11):

„Būkite geraširdiški visoms gyvoms būtybėms, džiaukitės matydami dorybę, atjauskite ir gailėkite vargstančių, būkite pakantūs tingiems ir blogai besielgiantiems.“

Šioje paskutinėje Šventojo Rašto citatoje, taip pat pranašo Mahometo hadise ypač jaudina aiškiai pabrėžiamas atjautos objekto universalumas. Visose tradicijose ne tik išreiškiama, kad turime rūpintis visomis būtybėmis ir apgaubti jas atjauta, bet ir aiškiai pabrėžiama, kad tai labai svarbu. Jei laikote kitus Dievo kūriniais arba „motininėmis sąmoningomis būtybėmis“ (budistiniu požiūriu, daug kartų atgimstant, visos būtybės tam tikra prasme yra vienos kitų motinos), svarbiausia yra visų sąmoningų būtybių tiesioginis širdžių ryšys.

Šioje skirtingų tradicijų mokymų įvairovėje, kaip matome iš pateikiamų citatų, religinis atjautos priesakas yra daugiau, nei nurodoma Auksinėje taisyklėje, toje abipusiškumo moralėje, kur sakoma, kad su kitais reikia elgtis taip, kaip norėtumėte, kad su jumis būtų elgiamasi. Tikėjimo tradicijose toks elgesys su kitais, kokio patys norėtumėte, yra tik pirmas žingsnis į kelią, kuriuo eidami galiausiai siekiate suvokti, kad nebesvarbu, kaip elgiamasi su jumis, bet svarbu, kad patys imate skleisti atjautą. Kaip aukščiausiu lygiu tokia nesavanaudiška būtybė gali apgaubti atjauta, gražiai vaizduojama Nagardžunos, Tibeto tradicijoje labai gerbiamo II amžiaus dvasinio mokytojo, eilėse (Precious Garland („Brangakmenių vėrinys“), 3:58):

„Kaip žemė, vanduo ir vėjas
Ir kaip vaistai bei medžiai miške,
Paaukokite save kitiems bent akimirkai,
Kad jie pasinaudotų jumis taip, kaip patys nori.“

Atsukti kitą skruostą arba giliai atjausti visas būtybes, kad ir kaip jos su jumis elgtųsi, reiškia atmesti egocentriškumą ir puoselėti savybes, kurios teistinėje tradicijoje tikintįjį priartina prie Kūrėjo, daro jį arba ją dar panašesnį į Dievą ir pasirengusį gyventi pagal Dievo vaizdinį. Ne teistinėje tradicijoje, tokioje kaip budizmas, atjauta priartina prie laisvės neapsiriboti egocentrišku gyvenimo būdu ir pajausti tarpusavio ryšį su visomis būtybėmis.

Mylėkite priešą

Visose labiausiai pasaulyje paplitusiose religijose atjautos moralės grožis tas, kad tai dvasinės saviugdos kelias, kuriame nėra egocentriškumo ir skleidžiama atjauta; taip nuolat grindžiamas gyvenimo pamatas. Šis procesas matomas visuose mokymuose, kai kuriuose galbūt aiškiau nei kituose. Pavyzdžiui, kalbant apie kito žmogaus jums padarytą skriaudą, sakoma, kad pirmiausia nereikia atsakyti tuo pačiu. Tai susilaikymo moralė. Kitas etapas – visiškas atleidimas už padarytą skriaudą, o atleidus atsiranda galimybė sukelti savyje atjautą arba meilę kaltininkui.

Šis principas labai gražiai pavaizduotas kitame gerai žinomame Jėzaus pamokyme:

„Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Akis už akį ir dantis už dantį. O aš jums sakau: nesipriešink piktam [žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą. Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo marškinius, atiduok jam ir apsiaustą. Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi. Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk. Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus…“[10]

Ši ištrauka iš Evangelijos man primena netikėtą susitikimą su artimu draugu Loponu (Lopön la), vienuoliu iš Namgjalos vienuolyno Potalos rūmų komplekse. 1959 metais žlugus Tibeto valstybei, jis aštuoniolika metų praleido Kinijos kalėjime, bet 1980 metais galėjo atvykti į Indiją. Dar Tibete vienas kitą pažinojome, todėl atvykęs į Indiją jis kartais užsukdavo pas mane, ir mudu pasikalbėdavome prie puodelio arbatos. Per vieną tokį pokalbį visiškai atsitiktinai Loponas prasitarė, kad du ar tris kartus buvo patekęs į tikrai pavojingas situacijas. Aš, žinoma, pamaniau, kad jis baiminosi dėl savo gyvybės, ir paklausiau: „Koks tai buvo pavojus?“ Jis atsakė: „Bijojau prarasti atjautą kinams.“ Išgirdęs tokį atsakymą, aš tik nusilenkiau. Nieko stebėtina, kad kai kurie Tibeto tautos žmonės pyko ant Kinijos komunistų, atėmusių iš jų gimtinę, laisvę, gyvenimo šaltinį ir tradicinę dvasinę praktiką. Aš ir pats įširdau, iš daugelio per Himalajus bėgusių tibetiečių išgirdęs baisių istorijų apie smurtą ir kitų baisumų. Tačiau eidami dvasinio tobulėjimo keliu ir taip elgdamiesi, nenutrauksime kančių ciklo, kaip pasakytų budistai. Mano išgirsta Lopono istorija – ypatingas įrodymas, kad pagal aukščiausią atjautos moralę galima gyventi net sunkiausiomis aplinkybėmis.

Nedaug yra sudėtingų dalykų, apie kuriuos kalba Jėzus arba Buda, – reikia tik atsukti kitą skruostą, kad būtų suduota antrą kartą, atiduoti ne tik marškinius, bet ir apsiaustą, nueiti antrą mylią, mylėti priešą, laikyti jį savo dvasiniu mokytoju, laiminti tuos, kurie jus niekina, daryti gera tiems, kurie jūsų nekenčia, ir melstis už tuos, kurie blogai su jumis elgiasi ir persekioja. Galima pasakyti, kad dvasinis kelias – visos patirtys, susilaikymai, apsivalymai – kiekvienoje religinėje tradicijoje buvo sukurtas tam, kad išmėginimų patyręs tikintysis galėtų tuoj pat atsakyti atjauta. Tuo pat metu geranoriškumo rodymas priešui yra didžiausias dvasingumo patikrinimas. Didysis VIII amžiaus Indijos dvasinis vadovas Šantideva savo knygoje Compendium of Training („Mokymo vadovas“) klausia: „Jei nesistengsite rodyti atjautos priešui, tai kam ją rodysite?“ Mokymo mylėti priešą esmė tokia: jei galite atjausti priešą, tada atjautai ribų nėra.

Visų pagrindinių religijų tradicijose pagrindiniu dalyku laikoma atjauta, ir tai mums primena vieną svarbiausių žmogiškosios prigimties savybių. Visi prasidėjome įsčiose, gimėme iš motinos, todėl meilė yra pagrindinė mūsų prigimtinė savybė. Mylinčios motinos glamonės ir intymus ryšys žindant krūtį mus ne tik per meilę įveda į gyvenimą, bet ir brandina bei puoselėja mūsų gyvenimus su meile. Moksliniais tyrimais pagrįsta, kad toks paprastas fizinis prisilietimas kaip motinos apkabinimas turi didžiulę reikšmę vaiko smegenų vystymuisi pirmomis jo gyvenimo savaitėmis. Tai tokioje meilėje glūdi gyvenimo vertė, tai iš tokios meilės sėklos gali išaugti didžiulis atjautos medis.

Mano nuomone, žmonės nepaprasti ne tik dėl to, kad gali suvokti begalinį altruizmą, bet ir iš tikrųjų jį patirti, galime ne tik savyje jį turėti, bet ir jam pritarti, kad įkvėptume kitus daryti tą patį. Pavyzdžiui, Šantideva rašo (Bodhicaryavatara („Bodhičarjavatara“ arba „Bodhisatvos kelias“), 3:28–31):

„Tai amžinojo gyvenimo eliksyras,
Nugalintis mirties valdovą;
Tai beribis lobių sandėlis,

Įveikiantis skurdą pasaulyje.

Tai geriausias vaistas,
Išgydantis visų ligas;
Tai šešėlį teikiantis medis,
Po kuriuo gali pailsėti pavargėliai.

Tai pavojingas kelias
Jautrioms žemesnių sferų būtybėms;
Tai proto palydovas,
Sušvelninantis skausmingą karščio deginimą.

Tai puikioji saulė,
Išsklaidanti pasaulyje nežinojimo tamsą;
Tai paskleistas
Puikiosios Dharmos žodis.“

Atjauta graži tuo, kad, spontaniškai gimusi mumyse, atveria vidines duris į tą kūdikišką meilės patirtį, kuri yra dalis mūsų esminės tikrovės. Jei pasaulietiniu požiūriu savo biologine prigimtimi esame bendruomeninės būtybės, bendruomeniškumo puoselėjimas yra neatsiejama žmogaus išgyvenimo mechanizmo dalis. Taip pat neturime galimybės išgyventi be motinos meilės ir kūdikiško instinkto tos meilės siekti bei ją branginti. Dažnai remiuosi medicinos mokslo įrodymais, kad paprastas fizinis motinos arba kito globėjo prisilietimas per kelias pirmąsias savaites po gimimo fiziškai padidina smegenis. Tai rodo, kokia svarbi yra kito žmogaus meilė ir atjauta bet kurio asmens išlikimui ir gerovei. Taigi, atjauta kitam yra grįžimas į prigimties gelmes. Kai atveriamos vidinės durys, tampa nesunku pagelbėti kitiems ir su jais užmegzti ryšį. Todėl didžiausias nesaugumo ir baimės priešnuodis yra atjauta, nes ji sugrąžina vidinę stiprybę. Tikrai atjaučiantis žmogus turi natūralią bebaimiškumo dvasią, kilusią iš laisvo pasirinkimo egoistiškai nesirūpinti vien savimi. Atjauta yra įgimta, ją paveldėja kiek­vienas. Ir visiškai nesvarbu, ar tas žmogus tikintis ar ne. Pasaulio religijos savo mokymais siekia padėti atpažinti šį paveldą ir pateikia priemones, kad jį skatintų, stiprintų ir tobulintų.

Atjautos išmintis

Vienas labai svarbus religinių mokymų apie atjautą elementas yra metafizinio pagrindo aspektas. Visos teistinės religijos nuolat pabrėžia Dievo meilę ir Jo gailestingumą. Tad veiksmai iš atjautos suprantami kaip Dievo mėgdžiojimas, net imitavimas. Todėl tai puiki veiksmų forma. Budizme metafizinį aspektą apibrėžia pripažinimas, kad susipina paties žmogaus ir kitų asmenų pagrindinės savybės, taip pat supratimas, kad visi trokštame laimės, ir noras įveikti kančią. Todėl tariama žmogaus nepriklausomybė nuo kitų pasirodo klaidinga mintis.

Didelis šio metafizinio aspekto pranašumas, kuris budistų gali būti pavadintas išminties aspektu, yra tas, kad visi mūsų moraliniai veiksmai grindžiami svarbesniu nei individualus pamatu. Šis požiūris daugiau visuotinis nei egocentriškas ar abipusiškas. Kalbant apie teistinę religiją, tai apimtų gilų supratimą, kad viskas, kas vyksta pasaulyje, įskaitant ir kitų asmenų suteiktą kančią, vyksta iš Dievo meilės ir kad Dievas yra beribė meilė. Būtent tai ir yra moralės, kai reikia atsukti kitą skruostą ir mylėti priešą, pagrindas.

Teistinis požiūris turi didžiulę galią – tikintysis nepaiso savo impulsyviai kylančio pykčio arba keršto ir, paklusdamas pirmajam įsakymui mylėti Dievą, pasirenka atjautą blogai pasielgusiems.

Budizme, kur nėra Dievo kūrėjo, ši praktika sukelia daugybę apmąstymų. Svarbiausia karmos taisyklė primena: ką pasėsi, tą ir pjausi. Žvelgiant giliau, gerai apmąstoma paties ir kitų lygybės esmė, kiek tai susiję su laimės troškimu ir noru išvengti kančios. Lygybės jausmas, drauge pripažįstant bendrą sąmoningą prigimtį, neišvengiamai skatina atjautą. Per šias praktikas gali kilti minčių apie laikiną visų daiktų prigimtį, mokymus atsižadėti savęs ir visko abipusę priklausomybę. Pavyzdžiui, kai su manimi kas nors blogai elgiasi, užuot supykęs, turiu paklausti, kokia kančia sukėlė šį veiksmą, kokia nerimauti verčianti psichikos būsena užvaldė to žmogaus mintis, kokie įpročiai ir sąlygos jį skatina šitaip elgtis. Taip apmąsčius įvykį – man padarytą skriaudą – aiškėja, kad atsakymas yra ne kerštas, o atjauta. Be to, budizme suprantama, kad visiškai nušvitusios būtybės turi vieną užduotį – nenuilstamai ir nesavanaudiškai dirbti dėl kitų gerovės. Tai yra jų vienintelis troškimas, vienintelis tikslas, ir jei budistas nori įtikti budoms, turi tik taip elgtis. Šantidevos žodžiais (Bodhicaryavatara („Bodhičarjavatara“ arba „Bodhisatvos kelias“), 6:126–7):

„Tik tai gali suminkštinti Tathagatos[11] širdį;
Tik tai yra mano tikslas;
Tik tai atmuša pasaulio kančias;
Tad tegul tai būna mano įžadas.“

Altruistinė veikla

Aukščiausia atjautos forma, pritaikoma kasdieniame gyvenime, yra nesavanaudiškos paslaugos kitiems, kitais žodžiais tariant, grynai altruistinė veikla. Ši ypatybė taip pat pabrėžiama visose tradicijose. Ji gali būti perteikiama tiesiogiai įsakant, pasakojant istoriją arba kalbantis, o pasaulio religijų šventraščių sekėjai raginami siekti šio idealo. Vienoje žinomiausių sanskrito tradicijos knygų Jataka Tales (kanoninės istorijos iš ankstesnių Budos gyvenimų) pasakojama apie jaunuolį, miške radusį nepajėgiančią medžioti badaujančią tigrę, kuri išgyvena tik ėsdama savo ką tik gimusius tigriukus. Spontaniškai iš atjautos jis kaip maistą pasiūlo save, kadangi tigrė per daug nusilpusi, kad pultų, jaunuolis susižaloja, kad ji galėtų kąsti. Evangelijoje Jėzus pasakoja apie gerąjį samarietį, pakelėje radusį apiplėštą ir mirti paliktą žmogų. Sujaudintas ir apimtas atjautos samarietis perrišo jam žaizdas, užkėlė ant savo asilo ir atgabeno į smuklę. Ten paliko nelaimėlį ir davė smuklininkui pinigų jį prižiūrėti. Talmude (traktatas Sotah, 14a) rašoma, kad reikia eiti paskui Viešpatį, savo Dievą. Bet kaip žmogus gali eiti paskui Dievą, kuris yra deginanti liepsna? Tai reiškia, kad reikia sekti Jo pamokymais: nuogą aprengti, ligonį lankyti, nuliūdusį paguosti, mirusį palaidoti. Panašiai džainizmo kūrinyje Pancastikaya, 137 dalyje, vienuolis Kundakunda rašo, kad geraširdiškumas, kai pasigailima ištroškusio, išalkusio bei nuliūdusio ir jis paguodžiamas, yra dorybės šaltinis.

Iš hinduizmo kūrinio „Upanišados“ (Upanishads) žinomas dialogas su Perkūno balsu, kai poetiškai perteiktas perėjimas nuo susilaikymo iki atjautos. Rašoma, kaip dievai, žmonės ir asuras (pusdieviai) gyveno kartu kaip studentai, baigę religinius mokslus, paprašė Dievo trumpai išdėstyti, ką jie išmoko:

„Kai jie baigė savo studijų metus, dievai pratarė: „Pamokyk mus, tėve.“
Jis pasakė jiems skiemenį DA. „Ar supratote?“
„Supratome, – jie atsakė. – Liepėte mums susivaldyti.“
„OM, – ištarė jis. – Tikrai supratote.“
Tada žmonės jam tarė: „Pamokyk mus, tėve.“
Jis pasakė jiems skiemenį DA. „Ar supratote?“
„Supratome, – jie atsakė. – Liepėte mums duoti.“
„Taip, – ištarė jis. – Tikrai supratote.“
Tada pusdieviai jam tarė: „Pamokyk mus, tėve.“
Jis pasakė jiems skiemenį DA. „Ar supratote?“
„Supratome, – jie atsakė. – Liepėte mums atjausti.“
„Taip, – ištarė jis. – Tikrai supratote.“
Dieviškas balsas, tai yra perkūnas, kartoja: DA, DA, DA. „Susivaldykite! Duokite! Atjauskite!“
Visi turėtų mokytis šių trijų dalykų: susivaldyti, duoti ir atjausti.“[12]

Taip viename gerbiamiausių senovinių hinduizmo šventraščių pateikiama santrauka apie dvasinį moralės kelią nuo susilaikymo iki atjautos.

Šiuolaikiniame pasaulyje apstu tokių nuoširdžių altruizmo pavyzdžių. Nors labai žavimės tokiomis asmenybėmis kaip Motina Teresė, taip pat Baba Amte, neturėtume manyti, kad altruizmas būdingas tik tokioms šventoms būtybėms. Jam pajėgūs visi, ir visiems kasdien tai įmanoma. Prisiminę daugybę paprastų žmonių – ir tikinčiųjų, ir netikinčiųjų, – padėjusių išsigelbėti žydams nacių valdymo laikotarpiu, matome, kad dauguma jų taip elgėsi iš altruistinių paskatų, o pagrindinis veiksnys buvo bendražmogiškumo pripažinimas. Altruizmas pasireiškia paprastuose dalykuose – galima spontaniškai padėti vyresniam arba aklam žmogui pereiti per gatvę, užleisti vietą moteriai su vaiku autobuse ar traukinyje arba vietą eilėje, jei kam nors reikia skubiau. Prisimenu nuotrauką iš Pirmojo pasaulinio karo, kai iš priešo pusės per pauzę tarp kovų buvo nufotografuotas sąjungininkų kareivis, padedantis sužeistam turkų kariui. Kai tik nutrūksta kova, patirdamos bendras kančias, abi pusės prisimena žmogiškumą ir tada gali įsijausti net į priešo kančią.

Man atrodo, šioje trumpoje kelionėje į pasaulio religijas, jų į atjautą orientuotoje moralėje atradome daug bendrų galimybių. Jei taip, tai tos galimybės yra neišsenkantis žmogaus gerumo šaltinis, turintis pradžią kiekvienoje kultūroje ir religinėje tradicijoje. Pirmiausia, turime pripažinti bendražmogiškumą, taip pat visuotinius žmogiškus poreikius ir siekius, kurie atitinka mūsų pagrindines žmogiškąsias vertybes. Vadinasi, jei naudosime religijos turtus, atsigręžę į šią neišsenkamą versmę, tikėjimo tradicijos gali būti ypatingas gėrio šaltinis šioje planetoje. Pasaulio religijos gali padėti įveikti išankstines nuostatas, reguliuoti konfliktus, pagelbėti vargšams ir silpnesniems. Šį dalyką galutinai įsisąmoninau per vieną vizitą į Jeruzalę. Ten susitikau izraelietį dvasinį mokytoją ir kovos už taiką aktyvistą, vedusį pamokas palestiniečių ir izraeliečių vaikams, per kurias, be kitų dalykų, mokė, kad susidūrus su nemėgstamu žmogumi, sukeliančiu baimę arba priešiškumą, jo veide reikia įžvelgti Dievo atvaizdą. Jis papasakojo kursuose buvusio ir vėliau jį aplankiusio palestiniečių studento patirtį. Šis sakė, kad anksčiau, eidamas pro Izraelio kontrolės punktą ir pamatęs kareivius, iškart pajusdavo nerimą, baimę ir pyktį, o dabar, kai jų veiduose mėgina įžvelgti Dievo atvaizdą, nerimo nebejaučia. Galbūt tai dar nėra visuotinė atjauta, kurią kaip galutinį idealą palaiko visos religijos, bet tai puikus ir aktualus visų religinių mokymų pavyzdys, kaip nuo neapykantos pereiti prie atjautos.


[1]          Evangelija pagal Matą, 5, 6–9 (iš palaiminimų), ten pat.

[2]          Konfucijus. Pašnekesiai. Vertė Z. Mažeikaitė. Vilnius: Tyto alba, 2004, p. 173. Konfucijaus raštų rinkinio „Keturios knygos“ trečiojoje knygoje „Analektai“ 12:2 rašoma: „Nedarykite kitiems to, ko nenorite, kad būtų daroma jums.“

[3]          Evangelija pagal Matą, 7, 12, ten pat.

[4]          Tseng Shen (arba Tseng-tzu) – mokytojas, Konfucijaus mokinys.

[5]          Konfucijus. Pašnekesiai. Vertė Z. Mažeikaitė. Vilnius: Tyto alba, 2004, p. 49.

[6]          Dao De Dzing. Knyga apie Dao ir De. Parašyta Lao Dzė, vertė Z. Mažeikaitė.

[7]          Evangelija pagal Matą, 22, 37–40, ten pat.

[8]          Koranas. Vertė S. Geda. Vilnius: Kronta, 2008.

[9]          Sukhmani reiškia „taikos brangenybė“.

[10]        Evangelija pagal Matą, 5, 38–44, ten pat.

[11]        Buda save vadino Tathagata (pali kalba reiškia „taip atėjęs“).

[12]        Upanišados. Vertė A. Beinorius. Vilnius: Vaga, 2013. Upanišada „Brih adaranjaka“ (Brhadaranyaka Upanishad), 5.2.2-3.

Nuotraukos šaltinis www.dalailama.com