Nauja Jo Šventenybės Dalai Lamos knyga „Apie pasaulį“

Dalai Lama apie pasauliTibeto dvasinio lyderio Dalai Lamos XIV vizito Lietuvoje proga išleista nauja jo bei Franz Alto knyga „Apie pasaulį“ (išleido „Alma littera“). Šioje knygoje, jau tapusioje tarptautiniu bestseleriu, aprašomi pasaulio keliai į vienybę, paliečiamos skaudžios aktualios temos – aktyvėjantis nacionalizmas, mintis apie pasaulio vienybę paneigiantis naujo JAV prezidento šūkis „Pirmiausia – Amerika!”, pabėgėlių krizė, klimato kaita, materializmas; taip pat meditacija, visuomenės moralė ir net neurologija.

„Empatija yra žmonių sambūvio pagrindas. Mano įsitikinimu, žmonijos raida priklauso nuo bendravimo, o ne nuo konkurencijos. Šitai įrodyta ir moksliškai. Turime suprasti, kad žmonija – viena didelė šeima. Fiziškai, dvasiškai ir emociškai visi esame broliai ir seserys. Tačiau vis dar per daug dėmesio teikiame ne bendrumui, o skirtumams, nors visi taip pat gimstame ir taip pat mirštame.“ – teigia Jo Šventenybė Dalai Lama

Knygos ištrauka. Dalai Lamos pareiškimas  dėl visuotinės moralės  ir taikos

daugelį metų ne kartą buvo smurtaujama religijos vardu ir tas smurtas net buvo pateisinamas. Religijos dažnai buvo nepakančios, o daugeliu atvejų dar ir dabar tokios. Religija dažnai piktnaudžiauja arba ja dangstosi religiniai lyderiai, siekdami politinių arba ekonominių tikslų. Todėl sakau, kad XXI amžiuje mums reikia naujos, religiją pranokstančios moralės formos. Kalbu apie visuotinę moralę, kuri gali būti paveiki ir padėti daugybei ateistų ir vis didėjančiam skaičiui agnostikų. Esminio dvasingumo žmogui reikia labiau nei religijos. Meilė, geraširdiškumas ir švelnumas mums, žmonėms, yra visuotiniai jausmai, nesvarbu, kad ir kokia būtų mūsų religija.

Manau, žmonės gali apsieiti be religijos, bet negali gyventi be dvasinių vertybių, be moralės. Skirtumas tarp moralės ir religijos yra tarsi skirtumas tarp vandens ir arbatos. Moralė ir dvasinės vertybės, kuriomis pagrįsta ir religija, yra tarsi vanduo. Arbatą, kurią geriame, sudaro daugiausia vanduo, bet joje yra ir kitų sudedamųjų dalių – arbatžolių, prieskonių, galbūt šiek tiek cukraus ir netgi, bent jau Tibete, žiupsnelis druskos, todėl ji sotesnė, ilgiau išlaikanti skonį, tokią norime gerti kasdien. Ir visai nesvarbu, kaip arbata ruošiama, svarbiausia jos sudedamoji dalis visada yra vanduo. Be arbatos galime gyventi, o be vandens – ne. Mes gimstame nepriklausydami jokiai religijai, bet mums būtinai reikia atjautos ir svarbiausio dalyko – vandens.

Vis aiškiau matau, kad mūsų dvasinė gerovė priklauso ne nuo religijos, o nuo žmogiškos prigimties, nuo bendrų prigimtinių bruožų – gerumo, atjautos ir globėjiškumo. Nesvarbu, ar išpažįstame kurį nors tikėjimą, ar ne, visi turime esminį ir itin žmogišką dvasinį moralės šaltinį. Tad privalome puoselėti šiuos visiems bendrus moralinius pamatus . Skirtingai nei religija, moralė yra grindžiama žmogaus prigimtimi. Ir tą pabrėždami galime stengtis išsaugoti pasaulį . Ir religija, ir moralė turi veikti drauge. Empatija – žmonių sambūvio pagrindas . Mano įsitikinimu, žmonijos raida priklauso nuo bendravimo, o ne nuo konkurencijos. Šitai įrodyta ir moksliškai.

Turime suprasti, kad žmonija – viena didelė šeima. Fiziškai, dvasiškai ir emociškai visi esame broliai ir seserys. Tačiau vis dar per daug dėmesio teikiame ne bendrumui, o skirtumams, nors visi taip pat gimstame ir taip pat mirštame. Nėra prasmės didžiuotis savo tauta ir religija, nes pabaiga visų vienoda! Moralė siekia giliau negu religija ir yra prigimta.

Klimato kaitos problemas irgi galima išspręsti tik veikiant pasauliniu mastu. Tikiuosi, 2015 metų Paryžiaus susitarimas dėl klimato kaitos galiausiai duos apčiuopiamų vaisių, meldžiuosi už tai. Savanaudiškumas, nacionalizmas ir smurtas iš esmės klaidingas kelias. Norėdami, kad gyvenimas būtų geresnis, turėtume klausti: „Kuo galime būti naudingi vieni kitiems?“ Todėl būtina stiprinti savo sąmoningumą . Tas tinka ir politikams . Turime remti teigiamus ketinimus. To mokausi kasdien ir ne po valandą . Meditacija svarbiau už ritualinę maldą. Vaikai turi mokytis moralės ir etikos. Tai svarbiau už religiją .

Karai ir smurtas pirmiausia kyla dėl neigiamų mūsų emocijų. Joms dėmesio skiriame per daug, o supratingumui ir atjautai – per mažai.

Siūlau daugiau klausytis, mąstyti ir medituoti. Sutinku su Mahatmos Gandžio mintimi: „Jei nori, kad pasaulis pasikeistų, pats keiskis.“

Matome, kad kai kuriose totalitarinėse šalyse santarvė laikosi tik tada, jei gerbiamos žmogaus teisės, jei žmonės turi ką valgyti ir yra laisvi. Tikrą dvasios ramybę – savo, tarpusavio ir su aplinka – pasiekiame pirmiausia susikūrę vidinę ramybę. Dalis mūsų laimės – visuotinės atsakomybės ir visuotinės moralės kūrimas.

Aš visada už neprievartą. Už protingą meilę priešui. Nuoširdžiai ir daug medituodami pastebėsime, kad mūsų priešai gali tapti geriausiais draugais. Vadovaudamiesi vien visuotinės moralės nuostata, tapsime geresni, labiau atjaučiantys ir suprantantys. Todėl XXI amžius turi galimybę tapti taikos, susikalbėjimo amžiumi, taip pat didesnio mūsų rūpinimosi vienų kitais, didesnės atsakomybės ir empatiškos žmonijos amžiumi.

Turiu viltį, kad taip bus. Ir už tai meldžiuosi. Su džiaugsmu laukiu dienos, kai vaikai mokykloje išmoks neprievartos ir taikiai spręsti konfliktus, kitais žodžiais tariant, visuotinės moralės principų.

Šiuo metu per daug investuojama į materialines vertybes. Jos svarbios, bet neišspręs mūsų bėdų, sukeliančių stresą, nerimą, pyktį ar nusivylimą . Vis dėlto turime atsikratyti dvasią slegiančios naštos – įtampos, baimės, nerimo ir nusivylimo. Todėl turime labai gerai viską apmąstyti. Tai vadinu sutelktimi į savo gyvenimo potyrius .

Medituodami ir viską apmąstydami suprantame, kad, pavyzdžiui, geriausias pykčio priešnuodis  – kantrybė, godumo priešnuodis – pasitenkinimas, baimės – drąsa, o abejonių – supratimas. Niršdami nieko nelaimime . Todėl turime stengtis patys keistis.

Pasaulyje reikia siekti sustabdyti, suvaržyti arba panaikinti visus smurtavimo būdus. Jau nepakanka vien sakyti, kad nepritariame smurtui ir norime santarvės .

Turime taikyti veiksmingesnius būdus. Prekyba ginklais yra didžiausia kliūtis santarvei kurti.

Kai susiduriame su sunkumais, tarkim, kilus ekonominei krizei ar net religiniams nesutarimams, turime ieškoti dialogo – vienintelio teisingo tų bėdų sprendimo būdo.

Turime žinoti, kad visi esame broliai ir seserys. Praeitas amžius buvo smurto proveržio amžius. Šis, XXI amžius, turėtų būti dialogo amžius! Praeities nepakeisime, bet iš jos visada galime pasimokyti, kad sukurtume geresnę ateitį.

Mintis, kad konfliktus galima išspręsti smurtu ir ginklais, – pražūtinga klaida . Išskyrus retus atvejus, smurtas veda prie dar didesnio smurto. Mūsų painiame pasaulyje karas yra senų laikų liekana, prieštaraujanti protui ir moralei . Irako karas, kurį 2003 metais pradėjo Džordžas V . Bušas (George W . Bush), buvo katastrofa. Tas konfliktas neišspręstas iki šių dienų ir pareikalavo daugelio žmonių gyvybių.

Neabejotinai nepakanka to, kad politikai nori taikos. Svarbiau, kad kuo daugiau žmonių pasaulyje būtų už nusiginklavimą. Nusiginklavimas – iš tikrųjų įgyvendinama atjauta. Kad vyktų nusiginklavimas, pirmiausia turime atsikratyti savo pačių neapykantos, prietarų ir nepakantumo. Kreipiuosi į visas šiuo metu kariaujančias šalis: „Nepirkite ginklų! Nusiginkluokite!“ Kreipiuosi į visus žmones: „Neapykantą ir prietarus nugalėkite supratingumu, bendradarbiavimu ir pakantumu!“

Kad ir kiek kančių Kinija jau ne vieną dešimtmetį kelia Tibetui, esu įsitikinęs, kad daugumą konfliktų žmonės gali išspręsti nuoširdžiu dialogu. Neprievarta ir visą laiką rodoma pagarba – Tibeto dovana pasauliui.

2018/06/13