Leonidas Donskis. Situacija Tibete – tylus pasaulio sąžinės egzaminas

Tibeto vėliavaGruodžio 10-oji kalendoriuose pažymėta kaip Tarptautinė žmogaus teisių gynimo diena. Jei dar prieš kurį laiką, žlugus Sovietų Sąjungai, atrodė, kad artėja lūžio taškas, kai galima bus sakyti, kad pamatinių žmogaus teisių  egzistavimas yra aksioma visoms pasaulio valstybėms.

Deja, toks optimizmas gana greitai išsisklaidė ir šiandien jau skamba pavojaus varpai, jog žmogaus teisės pažeidžiamos ne tik tose valstybėse, kurias įpratome vadinti nedemokratiškomis, bet ir senas demokratines tradicijas turinčiose Vakarų valstybėse.

Jūsų dėmesiui siūlome fragmentą iš šiais metais pasirodžiusios filosofo ir politiko „Leonido Donskio knygos „Susitikimai: akimirkos portretai“. Knygą išleido Versus Aureus leidykla.  Ši knyga gimė kaip europarlamentaro dienoraštis, tačiau yra kur kas daugiau nei eilinė gausių susitikimų, vykstančių Europos Parlamente, kronika. Tai labai jautri, įžvalgi ir provokuojanti knyga, kurioje stiliaus grakštumas ir intelektualinės įžvalgos persmelktos skausmingo konstatavimo, jog tampame nejautrūs kito skausmui, o meilę laisvei ir pagarbą žmooaus orumui užgožia  ekonominiai išskaičiavimai.

Nepaisant žmogaus teisių ideologijos tapimo Europos Sąjungos demokratinio politinio darinio pamatu, neturime savęs apgaudinėti įrodinėdami, kad Europos Sąjungoje nėra selektyvaus požiūrio į žmogaus teises ir jų pažeidimus. Visų pirma Europos Parlamento – šios vienintelės demokratiškai suformuotos politinės Europos Sąjungos institucijos, kurioje dirba išrinkti ir demokratinį mandatą bei tikrą legitimumą turintys, o ne paskirti asmenys – politinės frakcijos gana nevienodai supranta žmogaus teisių prioritetus. Net jei sutariama dėl principinių dalykų, lieka politikus radikaliai supriešinantys niuansai. O jie šioje komplikuotoje politinėje dėlionėje neretai patys svarbiausi.

Pradėkime nuo to, kad vienoms grupėms patys svarbiausi yra etinių ir ypač religinių bendrijų teisinių pažeidimai. Be abejonės, tikėjimo laisvė ir teisė į religiją yra tokia pat fundamentali žmogaus teisė kaip ir sąžinės bei raiškos teisė ir laisvė. Bet vienoms grupėms (vieša paslaptis, kad visų pirma liberalams ir kairiesiems) svarbiausi atrodo ne krikščionių bei kitų religinių bendrijų teisių pažeidimai ir jų persekiojimas (pavyzdžiui, koptų – senovinės ir unikalios krikščionių mažumos Egipte ir Sirijoje – itin nesaugi padėtis), o blogerių įkalinimas ir seksualinių mažumų žeminimas bei persekiojimas. Į šią asimetriją irzliai reaguoja konservatyvesnės politinės grupės, savo ruožtu praktikuojančios beprasmį homoseksualių žmonių persekiojimą daugelyje šalių glaistymą (Iranas ir Uganda yra kraštutiniai atvejai, bet netrūksta nemalonių incidentų ir Europoje.)

Žodžiu, kaip ir kančių (a)simetrijos, taip pat ir žmogaus teisių gynimo atvejais kažkurias grupes ar atvejus siekiama išskirti ir traktuoti kaip prioritetinius. Silpnumas tampa politinių argumentu ir net savotiška nūdienos jėgos atmaina (siekiančia delegitimuoti atvirai ir brutualiai naudojamą jėgą). Todėl šiandien nieko pernelyg nestebina šalių noras save tapyti intin niūriomis istorijos spalvomis ir pateikti kaip aukas ir kolektyvinius kankinius.

Šiame kontekste unikali vieta tenka Tibetui – tyliam pasaulio sąžinės egzaminiui. Tibetas ne tik nesiekia delegitimuoti ar demonizuoti Kiniją, o priešingai – pabrėžia savo pagarbą kinų tautai ir Kinijos valstybei. Viskas, ko siekia ši buvusi mažytė teokratinė, bet absoliučiai taikinga budistinė vienuolių valstybė, – tai unikalios senovinės Tibeto kultūros išsaugojimas. Jei Tibetui nebus leista išsaguoti savo kultūrą ir religiją, kils klausimas, ko verta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija? Jis neišvengiamai kils, jei mes įteisinsime kumščio teisę vien todėl, kad ją praktikuoja naudinga ir mums svarbi valstybė.

Europos laukia sudėtingas pasirinkimas tarp, viena vertus, prekybos ir investicijų projektų, kurie saisto ekonomine galybe tampančią Kiniją ir Europos Sąjungą, ir be kurių net dabartinis Italijos ekonomikos krizės įveikimas atrodo vis sunkiau įmanomas, ir, kita vertus, ekonomiškai nieko nelemiančio, o ciniškai tariant – niekam apskritai nreikalingos, vargingos, kinijos kompartijos ateistinės doktrinos nusiaubtos mažytės kalnų valstybėlės, apie kurią pasaulis prisimena tik iš pagarbos nesmurtiniais, reto taurumo ir orumo būdais savo kultūrą ir autonomiką Kimijos sudėtyje ginančiam jos vadovui Dalai Lamai.

Ar sėkminga ekonominė ir politinė galia yra sėkmingo smurto licenzija gyvybinės erdvės ir imperinės politikos labui? Ar mes žmogaus teises išdrįstame ginti tik ten, kur jaučiame savo politinį, ekonominė ir karainį pranašumą – kitaip tariant, kur jaučiame, kad žmogaus teisių gynimas yra paprasčiausia embargo arba tam tikro karo uvertiūra?

Ar pasaulis susitaikė su Sovietų Sąjungos sugriuvimu (sukrėtusiu visa tarptautinių santykių sistemą ir pakeitusiu globalinio saugumo balansą) tik todėl, kad Vakarai tyliai niekino sovietinius komunistus už jų bejėgiškumą ir galios praradimą, ar todėl, kad nesitaikstė su visų europietiškų idealų ir vertybių paneigimu ir atmetimu?

Ar Kinijai bus leista toliau smaugti  Tibetą vien todėl, kad jos elitas nekartoja sovietų klaidų ir iš jo nesklinda beviltiškumas, kurio mes taip nemėgstame? Ar suprasime,  kad Tibeto paaukojimas ir išsižadėjimas reikš Vakarų sąmonės ir politikos katastrofą? Jei norime grįžti į realpolitik laikus ir atiduoti didelėms žuvims mažąsias, tai tada bent nekalbėkime apie žmogaus teisių gynimą visame pasaulyje ir nustokime apgaudinėti save ir kitus.

Tik Tibeto žvilgsnis į mus ir mūsų atsakas – šį žvilgsnį priimančios arba iš gėdos nusuktos mūsų akys – viską sudėlios į vietas.

Fragmentas iš Leonido Donskio knygos Susitikimai: akimirkos portretai, Versu Aureus – 2012 p. 100-102.