R. Hofertienė „Kodėl Lietuva remia Tibetą?“

Milijonai žmonių visame pasaulyje ir Lietuvoje domisi unikalia Tibeto kultūra, medicina, tradicijomis. Tačiau tikroji pastarojo penkiasdešimtmečio istorija ir tikrosios šios šalies kančios nėra gerai žinomos. Atgimimo laikais, politinio ir informacinio prašviesėjimo dienomis sklido vis daugiau informacijos apie Lietuvą, o mes patys vis daugiau sužinodavome apie Indiją, Tibetą.

Su pagarba vis dažniau prisimindavome ne smurto šalininką, indų tautos šviesuolį Mahatmą Gandhi. Turėdami skaudžią savo valstybės, Tautos patirtį, ištvėrę okupaciją, naikinimus, žiaurumus ir tremtį, labiau nei kiti supratome ir suprantame valstybes, tautas, kurios siekia ištrūkti iš okupantų politinės, fizinės ir dvasinės prievartos.

Tibetas, išgyvenęs ir tebeišgyvenantis tą patį kaip ir mes, mus supranta. Todėl neatsitiktinai po 1990 m. kovo 11-osios Tibeto dvasinis ir politinis vadovas Dalai Lama XIV vienas pirmųjų pasveikino Vytautą Landsbergį ir visą mūsų tautą su atgauta Nepriklausomybe. 1991 m. rudenį Dalai Lama aplankė Lietuvą ir sveikino visus iš Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo tribūnos, suprasdamas mūsų krašto 50 metų trukusios okupacijos praradimus, netektis ir kančias. Suprato, nes 1949 m. į Tibetą įsiveržusi Raudonoji komunistinės Kinijos armija baigia sunaikinti nei Dievui, nei žmonėms nenusidėjusia tautą.

Nesmurtinių pasipriešinimo metodų ir formų dėka 1947 m. nepriklausoma tapo Indija; 1990 m. kovo 11 d. atkurta Lietuvos Nepriklausomybė. 2009 m., esu įsitikinusi, bent autonomiją atgaus Tibetas!
Tai įvyks, tačiau tam reikia, kad ne tik pasaulio visuomenės, bet ir politikai žymiai sparčiau įsuktų teisingų tautoms ir pasauliui reikalingų sprendimų ratą. Tai būtų parama ne tik Tibetui, bet ir Kinijai, kuriai jau seniai laikas keistis besikeičiančiame šiuolaikiniame pasaulyje ir iš diktatūros sparčiau judėti demokratijos procesų link.

Lietuvos žadinti nereikia – ji visada palanki laisvės siekiančioms tautoms. Žiniasklaida, pavieniai politikai, visuomenė ir pastaruoju metu vis labiau ryškėjančios suvienytos jaunimo pastangos remia ir supranta kitus kenčiančius, kas daro garbę ir Lietuvai. Žinoma, negalima nuneigti, kad yra ir abejingų; tačiau jų yra visur, ne tik Lietuvoje. Juk ne vienas pažįstate žmonių, kurie abejingi net savo pačių, vaikų, šeimos likimui, tad ko gi norėti, kad jie būtų neabejingi Valstybės likimui.

Yra nemažai manančiųjų, jog nesmurtinis ir ilgai trunkantis pasipriešinimas yra betikslis ir stebisi, kad Dalai Lama neskatina pasipriešinimo ginklu.
Dalai Lamos nuomone priešintis būtina, tačiau blogį padariusių asmenų naikinimas nėra toks vaisingas kaip neprievartinis įvairių formų moralinės jėgos veikimas prieš blogio sistemą. Tai, kad pasipriešinimas be smurto nėra bevaisis ir gali išaugti į nenusakomą moralinę jėgą, vedančią į kilnių tikslų pergalę, rodo Indijos, Lietuvos ir Tibeto pavyzdžiai.
Kiekvienam separatistui kitas atrodo separatistas! Kinijos valdžia Dalai Lamą vadina separatistu, kurstytoju, tačiau Nobelio premijų komitetas Nobelio Taikos premiją įteikė kažkodėl ne Lukašenkai ar Fideliui Kastro ar kokiam nors Mao, o būtent Tibeto dvasiniam ir politiniam vadovui Dalai Lamai!

Tibetas

Kalbant apie Kiniją, nereiktų Kinijos valdžios maišyti su kenčiančia kinų tauta, kuri gal ir per lėtai, tačiau vis labiau kyla prieš savo valdžios diktatūrą ir anksčiau ar vėliau net Kinijoje demokratija nugalės. Pesimistus nuraminsiu: ir Lietuvoje sovietmečiu buvo daugybė kolaborantų, tačiau laimėjo tos jėgos, kurios per penkiasdešimt metų trukusią okupacija išsaugojo laisvės viltį!

Grįžtant į šias dienas: Prancūzijos Prezidentas viešai atsiprašė deglą nešusios Kinijos sportininkės. Manau jis pasielgė teisingai. Jis parodė Kinijai pavyzdį, jog laikas pripažinti pasauliui savo nusikaltimus ir atsiprašyti ir be jokių išankstinių sąlygų pradėti derybas su Dalai Lama dėl Tibeto autonomijos. Be to, Kinijos valdžia tiesiogiai ar netiesiogiai kursto Prancūzijos verslo Kinijoje boikotą, tuo pačiu dar labiau skurdina ir taip jau skurde esančius savus piliečius, nes prancūzų įmonėse Kinijoje juk dirba kinai, kurie, sužlugdžius prancūzų verslą, netektų pragyvenimo šaltinio.

Esu įsitikinusi, jog didžioji Kinijos tautos dalis laukia pagalbos. Jeigu pasaulis būtų mažiau abejingas, tai jis padėtų kinų tautai išsilaisvinti iš jos valdžios diktatūros ir tuo pačiu padėtų siekti, kad Tibeto valstybei, tautai ir kultūrai padaryta žala būtų bent iš dalies atlyginta, o ant pasaulio sąžinės negultų unikalios ir visam pasauliui reikšmingos kultūros ir tautos sunaikinimo nuodėmė.