R. Hofertienė „Jų skausmas – mums svetimas?“

Įvykiai Tibete mąstantiems Lietuvos žmonėms vėl primena: prarasti laisvę gyvenant su grobuoniškos prigimties kaimynu galima greitai, o nepriklausomybei atgauti prireikia pusšimčio metų. Deja, atgauname ne viską, ką buvome praradę. Okupantas savo auką naikina visapusiškai: jos gamtą, kultūrą, kalbą, tradicijas, pagaliau fiziškai sunaikina tautos elitą, o auklėjimą organizuoja taip, kad jaunoji karta net savo šaknis pamirštų. Atgavus laisvę po pusšimčio metų reikia dar kito pusšimčio, kad būtų panaikinti okupacijos padariniai. Lietuva labai gerai žino, ką tai reiškia! Tibetiečiai, beje, irgi.

Lietuvos situacija 1940-1953 m. primena Tibeto okupaciją 1949 m. ir galutinį kinų įsitvirtinimą po 1959 m. kovo 10 d. sukilimo numalšinimo. Rusija, „saugodama“ Lietuvą nuo kitų valstybių užpuolimo ir ją „išgelbėjusi“, 50 metų buvo pamiršusi išeiti. Taip pat ir Kinija: nuo pat Tibeto okupacijos pradžios ji skelbėsi ketinanti „išlaisvinti“ Tibetą nuo imperialistinių agresorių, o pačius tibetiečius žadėjo „išvaduoti nuo religinių prietarų“.

1950 m. rudenį įsiveržusi 80000 kareivių Išvaduojamoji Kinijos liaudies armija skelbėsi vykdanti „taikų Tibeto išvadavimą“. Ir tebevaduoja iki šiol: etninės tibetiečių teritorijos masiškai apgyvendinamos atėjūnais, mokyklose dėstoma kinų, o ne tibetiečių kalba, pakeisti visi miestų pavadinimai, apie Tibetą skleidžiama dezinformacija, pastoviai vykdoma informacinė ir politinė blokada. Po 1959 m. kovo mėn. sukilimo numalšinimo per pusantrų metų vien tik Lhasoje ir jos apylinkėse buvo išžudyti 87000 tibetiečių, o 15 metų trukusio partizaninio karo metu žuvo apie pusę milijono vietinių. Okupacijos metu Kinija intensyviai ir dideliu mastu perkėlinėjo kinus į Tibetą, siekdama asimiliuoti vietos gyventojus. Pareigūnai tibetiečiai nušalinami nuo pareigų, į jų vietas paskiriant kinus; Tibeto jaunimas, norintis studijuoti gimtąją kalbą ir kultūrą, yra diskriminuojamas; griaunami senamiesčiai, naikinama gamta, kaupiamos branduolinės atliekos. Baisiausia, jog naikinama ne tik Tibeto dabartis, bet ir ateitis – tibetietėms moterims atliekama prievartinė sterilizacija ir abortai!

Kinų okupacijos kaina yra tokia: sunaikinta apie pusantro milijono gyvybių, sunaikinta virš 6000 vienuolynų ir šventyklų.

Tiek Kinijos, tiek Rusijos komunizmas, prisidengdamas tariamai humanistine filosofija, bando įrodyti, kad turi žmoniškąjį veidą. Tačiau fašizmui nepavyko to įrodyti, tad nepavyks ir komunizmui. Žlugs ir Kinijos komunizmas, nes kiniškojo komunizmo apraiškas, ačiū Dievui, jau ima perprasti visas pasaulis. Kinijos vadovų didybė kyla iš jos įsitikinimo, kad žmonių skaičiumi  jie pranašesni  už kitas šalis. Tačiau šią teoriją akivaizdžiai griauna Čečėnijos pavyzdys: čečėnų yra nepilnas milijonas, Rusijoje gyvena apie 200 milijonų žmonių, tačiau Rusija dar nepasiekė pergalės prieš čečėnus ir, esu įsitikinus, niekada nepasieks. Čečėnija – tai laisvės varpas visoms valstybėms, kurios nors ir mažesnėms plotu, bet yra stiprios tautinės dvasios. Pasaulio ir didžiųjų valstybių politika ir jų vadovų arogancija iš esmės turi keistis mažesniųjų valstybių naudai.

XXI amžiuje tiek valdovai, tiek ir eiliniai piliečiai turi daug ką pergalvoti, kažką keisti ir keistis patys. Ir tai turi daryti ne tik visų žemėje esančių tautų išsaugojimo, bet ir pačios Žemės planetos išsaugojimo labui.

Grįžtu į šiandieną. Tebesu optimistė ir net nedvejoju, kad Tibetas tikrai atgaus BENT autonomiją. Nors ir sunaikintas, su sutryptu orumu, su praeities ir dabarties visapusiškomis netektimis ir su ilgalaikiais ateities (kaip ir Lietuva) sunkumais, bet jis bus LAISVAS.

Pesimistė esu tik vienu klausimu: netikiu nei greitomis, nei lengvomis derybomis. Labai gerai, kad Kinija, nors ir keliais dešimtmečiais pavėluotai, tačiau parodė pirmuosius derybų požymius. Žinoma, ji tai daro ne iš geraširdiškumo ar meilės Tibetui, bet spaudžiama pasaulio politikų ir visuomenės.

Jo Šventenybė Dalai Lama XIV atvyksta į Lietuvą

Lietuvos pagalba siekiant Tibeto laisvės yra akivaizdi: milžiniškas J. Ivanauskaitės indėlis žadinant visuomenės protą ir jausmus; drąsūs L.Andrikienės darbai Tibeto labui – jos iniciatyva 1992 m. įkurta Parlamentinė ryšių su Tibetu grupė ir dabartiniai nedviprasmiai pasisakymai Europos Parlamente. Taip pat svarbi yra dešiniųjų politikų parama, žiniasklaidos pastoviai ir objektyviai pateikiama informacija apie Tibeto problemas, gausus ankstesnis visuomenės palaikymas. Ypač ori ir pastovi Lietuvos jaunimo bei kitos visuomenės dalies aktyvi pozicija. Kultūringų ir gerai organizuotų jaunimo akcijų pasekmė, įsitikinusi, pasiūlymas Lietuvai dalyvauti olimpinio deglo nešime. Agresorių politikoje nėra atsitiktinumų: randa kokį naivuolį, kuris grįžęs giriasi veltui gavęs Kinijos vėliavą, ir sako „žiūrėkit, Lietuvoje VIENAS TIKRAI remia Kiniją!“. O kur dar, švelniai tariant, negudri Lietuvos olimpinio komiteto nuomonė: „Tikrai vyksime, nebent sportininkams kiltų pavojus…“. Tik sportininkams? O tibetiečius tegul žudo?! Te vyksta, tik pozicija teturi. Juk žmogus  be pozicijos, be tvirto „stuburo“, kaip namas be pamatų – jį bet kas gali nugriauti, arba nugriūti ir pats…

O Tibetui visgi skambtelėjo Laisvės varpas! Tad autonomija, ar visiška NEPRIKLAUSOMYBĖ Tibetui?

Ar tam yra istorinis pamatas? Bet apie tai kitame straipsnyje.

R.Hofertienė