R. Hofertienė „Jurga su Tibetu ir su mumis“

Jurgos Ivanauskaitės knygos „Ištremtas Tibetas“ pratarmėje Dalai Lama XIV rašė: „Būdama lietuvė, Jurga ypač atjaučia Tibetą, kuris ir šiandien yra okupuotas bei kenčia kolonijinę priespaudą. Lietuva irgi buvo 50 metų okupuota ir dėjo dideles pastangas, ryžtingai siekdama nepriklausomybės. Dabar pagaliau Lietuva vėl laisva šalis. Lankydamasis tame gražiame krašte 1991m., tuoj po nepriklausomybės atkūrimo, aš buvau labai sujaudintas ypač šilto priėmimo. Buvo labai domimasi Tibetu, jo žmonėmis ir kultūra, bet stigo autentiškos informacijos. Todėl ši knyga bus nepaprastai vertinga, nes padės geriau suprasti sunkią tibetiečių padėtį ir sunaikinimo pavojų, gresiantį jų kultūrai ir tradicijoms“.

Iš tiesų pasaulis mažai težinojo apie pusšimtį metų tautų kalėjime kankintą Lietuvą, o mes pro storą geležinę okupantų sieną negirdėjome Tibeto dejonių, nežinojome tiesos apie baigiamą sunaikinti tibetiečių tautą, kultūrą.

Jurga ne tik plačiai atvėrė informacinį langą į Lietuvos pusę, bet rašytiniu ir gyvu žodžiu bei įtaigiu jausmu perdavė savo patirtą teisybę apie okupuotą Tibetą.

Jurga Ivanauskaitė.

Ne visai suprantama, kai Jurgai skirtuose renginiuose Ji minima tik kaip rašytoja, menininkė. To nenuneigsi. Tačiau Jurgą reikia minėti buvus valstybininkę, besirūpinusia atgautos Lietuvos Nepriklausomybės sergėjimu, bei išsivaduojančių, laisvės siekiančių valstybių rėmėja. Ji ne tik organizuodavo ar dalyvaudavo Tibeto, Čečėnijos, Baltarusijos laisvei skirtuose renginiuose, bet ir drąsiai sakydavo tai, ką žino ar ką apie tai galvoja.

Jurga išgyvendavo per kiekvienus rinkimus Lietuvoje, aiškindavo, ypač jaunimui, kaip atpažinti ir nepasirinkti vagiančio, meluojančio, korumpuoto vadžios atstovo. Nepriklausydama jokiai partijai, Ji niekada nesišalino nuo valstybei aktualių problemų sprendimo. Jurga buvo Radijo ir televizijos tarybos narė, kviečiama skaityti pranešimus įvairiose konferencijose, o Lietuvos prezidento rinkimuose – Valdo Adamkaus viena iš patikėtinių.
Lig šiol nemažai žmonių mena Jos įvairiose Lietuvos vietose renginių metu dėstytas svarbias, aktualias mintis.

Neatsitiktinai Jurga nuolat nerimavo dėl atkurtos Lietuvos valstybės sunkumų. Juk Ji neabejinga Sąjūdžiui ir aktyvi jo narė: dalyvavo įvairiuose renginiuose, mitinguose, o gimus „ Sąjūdžio žinioms“ buvo žinių skaitytoja, aktyvi pagalbininkė, rašė straipsnius leidiniui. Viliuosi, kad apie tai plačiau ir tiksliau parašys tie, kurie su Ja tuo metu kartu dirbo atgimstančios Lietuvos ateičiai.

Todėl ir okupuoto Tibeto kančios ir problemos Jurgai buvo labai suprantamos. Ji pasėjo ne tik informacijos, bet ir atjautos kenčiančiam Tibetui grūdą. Ne tik  „pasėjo“ , bet ir išaugino gausų Tibeto rėmėjų būrį Lietuvoje. Visi sako jaučią Jos buvimą kiekvienoje Tibeto rėmimo akcijoje.

Pakviesta Dalai Lamos XIV tremtyje vyriausybės, lankiausi Dharamsalos bibliotekoje, kur šalia kitų reikšmingiausių tibetiečiams knygų garbioje vietoje mačiau Jurgos knygas.

1998 m. rudenį man Jurga laiške iš Šiaurės Indijos Dharamsalos rašė: „..čia dabar lietaus ir vaivorykščių metas. Rašiau Jums iš Tibeto ( į kurį patekau ir įgyvendinau savo didžiausią svajonę! )ir iš Katmandu, bet nežinau ar šie laiškai pasiekė Jus, nes jaučiu, kad kinų cenzūra Lietuvoje nesnaudžia“.

Ji buvo teisi, minėtų dviejų laiškų negavau, bet šį trečiąjį gavau. Žinoma plėštą, vėl klijuotą, su papildomu atžymėjimu rusiškai „postupilo v Meždunarodnij počtamt-1 v povreždionom vide“. Laiške rašė: „Esu pilna įspūdžių, pačių šviesiausių ir labai tragiškų…“. Toliau rašo siunčianti man vieną interviu (dešimties puslapių, ranka rašytų), kuris, anot jos „KLR ambasadoriui turėtų labai nepatikti“.

Interviu davė 1967 m. gimęs tibetietis, aktyvus kovotojas už savo šalies laisvę, 1998 m. pabėgęs į Dharamsalą iš savo okupuotos Tėvynės. Pacituosiu dalį jo liudijimų:

„Aš gimiau jau po Kultūrinės revoliucijos, tiesiogine to žodžio prasme Tibeto griuvėsiuose. Mano tėvai buvo iš senos ir garsios tantrinių jogų giminės, todėl kinai nuo mūsų šeimos niekada nenuleido akių. Buvau vaikas, ne visada suprasdavau, kas vyksta, bet labai aiškiai atsimenu, kaip, pavyzdžiui, iš mūsų namų buvo išgabenti visi šventieji tekstai, kurie bet kada galėjo tapti kinų policijos bei saugumo taikiniu. Tų sakralinių knygų buvo daugybė, joms sukrauti prireikė 17 jakų ir vieną naktį tėvai išgynė bandą su šventu kroviniu į kalnus. Tie tekstai ir dabar paslėpti aukštai kalnų urvuose, o aš lauksiu valandos, kada galėsiu juos sugrąžinti į dienos šviesą.

Kitas mano vaikystės prisiminimas – kai kinų policininkai staiga apsireiškę mūsų namuose! Jiems užkliuvo pernelyg didelis mano tėvo Maldos malūnas, kurį jis visuomet nešiodavosi su savimi. Maldos malūnas buvo atimtas, tėvas išvežtas į nuovadą, ten mušamas ir kankinamas nežinia už ką maždaug savaitę.

Pagal tradiciją mano dvasinės studijos turėjo prasidėti anksti, tad būdamas penkerių metų jau tapau vieno garsaus lamos mokinių. Tačiau  netrukus jį areštavo. Tad iki 10 metų ganiau gyvulius, o mano pagrindiniu tantros Mokytoju buvo tėvas. Pamokos vykdavo naktimis, tvarte, šalia snaudžiančių jakų. Mus šnipinėjo ir mes bijojome naujų kinų pareigūnų antpuolių. Tai buvo laikai, sklidini baimės ir didelio liūdesio“.

Jurgos paklaustas, kaip yra dabar prasidėjus vadinamajam „atšilimui“ tibetietis atsakė, jog praktiškai niekas nepasikeitė: „Nors sugriautieji vienuolynai atstatinėjami ir statomi nauji, viską kontroliuoja kinų valdžia ir komunistų partija. Jie nustato, kiek vienuolių gali būti tame ar kitame vienuolyne. „Ant  popieriaus“ pateikiamuose dokumentuose Vakarų ekspertams tie skaičiai yra kur kas didesni. Kinai siekia, kad dvasinis Tibeto gyvenimas būtų tik savotiškas „šou“  turistams“.

Minėtas tibetietis už religinę veiklą buvo vis labiau persekiojamas ir pasiryžo palikti Tėvynę. Jurgos paklaustas ar tai buvo ne pirmas jo pabėgimas, Rinpočė atsakė: „Ketvirtas. Kiti trys baigėsi kalėjimu“. Trečią kartą sugautas kinų, buvo prirakintas prie krovininio sunkvežimio lubų ir grąžintas į tą patį kalėjimą: „Man užlaužė už nugaros rankas, supančiojo riešus bei nykščius ir pakabino ant kablių, įtaisytų lubose taip, kad kojomis nesiekčiau žemės. Paprastai trijų valandų užtenka, kad išnirtų visi pečių, alkūnių ir riešų sąnariai. Kai mane paleido iš kalėjimo buvau apgailėtinas luošis“.

Tai tik vieno iš tūkstančių tibetiečių kančios dalelytė. O juk Tibeto tautos netektys ir kančios trunka ne akimirką, ne parą, mėnesį ar metus. Jau penkiasdešimt metų! Pasaulis pavėlavo „būti atsakingas“ už unikalią, visam pasauliui reikšmingą tautą ir jos kultūrą.

Šiomis dienomis dažnai galvoju, ar pabus lietuvis nešęs olimpinį deglą? Ar jis vis dar tebesidžiaugia „brangiausiu turtu“ – iš kino veltui (??????) gauta Kinijos vėliava? Pritariu Dalai Lamai – Olimpiada turi vykti!Bet galvoju, kaip būtų gera žinoti, kad dauguma mūsų olimpiečių vyksiančių Kinijon, grįžę pasakytų, jog pro Kinijos komunistinės valdžios organizuotą pompastišką Olimpiados atidarymo gaudesį jie girdėjo ir jautė Tibeto tautos kančią. Tokiems Olimpiadoje ir Dievas padėtų ir Jurga didžiuotųsi!

R.Hofertienė