R. Hofertienė „Nepriklausomybė ar autonomija?“

Evgenios Levin nuotraukaPasaulio visuomenė sukrėsta protu neaprėpiamo tragedijos masto Mianmaryje, Kinijoje, kur gamta gali sunaikinti dešimtis tūkstančių žmonių per savaitę, parą ar net valandą! Ji gali nušluoti nuo žemės paviršiaus visą miestą ar net valstybę…

Pats didžiausias beširdis turi ką pamastyti. Dėkodami Dievui, kad nelaimė aplenkė mūsų šalį, nuoširdžiai užjaučiame Kinijos žmones, patiriančius baisiausią siaubą ir išgyvename kartu su viso pasaulio mąstančiaisiais.

Lietuvoje minime Didžiosios 1948 metų tremties šešiasdešimtmetį. Tai ne gamtos stichija: VALSTYBĖ – VALSTYBEI, žmogus – žmogui nusikalto! Tik per vieną tremtį Lietuvos tauta neteko 40000 savo darbščių, protingų, tautos šaknis stiprinusių žmonių. Už ką, kodėl? Juk planeta Žemė tik santykinai didelė, o iš tikrųjų – maža, jei tik keliais ar keliolika lėktuvo nutūpimų galima apskrieti visą žemės rutulį! Tad kada gi pagaliau žmonės (juk valdžios – taip pat žmonės) nustos vieni kitus naikinti, nepaisydami fakto, kad visi gyvena po tuo pačiu ŽEMĖS stogu? Juk ta pati gamta, kuri mums teikia tiek gėrybių, kartais būna tokia žiauri, negailestinga ir pati atlieka natūralią atranką. O gal ir gamta turi savo „beširdiškumo“ priežasčių: juk mes visi – vieni daugiau, kiti mažiau – kasdien padarome kažkokią skriaudą MOTINAI- GAMTAI. Kiekvienas apie tai pamąstykime.

Dalai Lama XIV užjaučia kinų tautą dėl dešimčių tūkstančių aukų ir ragina šiomis nelaimės dienomis stabdyti Tibetą remiančias protesto akcijas. Malonu, kad Lietuvos visuomeninės organizacijos bei jaunimas, supratingai rėmęs ir teberemiantis Tibetą, ryžtingesnių akcijų šiuo metu atsisakė.

Pasaulis jau supranta, kad Tibetas bus laisvas, nors netektys per pusšimtį metų – milžiniškos, o daugelio nematerialių praradimų tauta niekada neatgaus. Žinoma, ir derybos su Kinija truks ne mėnesį ar du…

Derybos nebus lengvos ir visiškai teisingos. Bus kompromisai.Teisingi reikalavimai tik iš Tibeto pusės, nes jų laisvės siekis minimalus ir prigimtinis.

O gal apskritai Tibeto siekis atgauti autonomiją (kodėl ne NEPRIKLAUSOMYBĘ?) tik „separatisto“ Dalai Lamos užgaida? Juk nespėjome pamiršti Kremliaus aiškinimo apie kažkokią grupelę žmonių paistančią apie Lietuvos nepriklausomybę kovo 11-ąją!

Tarptautinė teisė pripažįsta tautų apsisprendimo teisę! Ją pripažįsta ir Jungtinių Tautų Chartija, Tarptautinė Žmogaus Teisių Konvencija bei daugelis kitų dokumentų.

1992 m. Tautų Tribunolas pripažino, jog Tibetas iki 1949 -1950 m. tarptautinės teisės požiūriu buvo nepriklausoma valstybė.

Juk tuo pat metu Kinijos Liaudies Respublika (KLR) teigė, jog Liaudies išvadavimo armija 1949-1950 m. pačių tibetiečių sutikimu „taikiai išvadavo“ Tibetą ir gražino jam teisę vėl integruotis į Kiniją. Kinai teigė, kad Tibetas jiems priklausė per amžius, išskyrus laikinojo Kinijos silpnumo laikotarpį 1911-1950 m., prieš įkuriant KLR. Kaip gerai šį „braižą“ atpažįsta Lietuva!

Remiantis Tibeto metraščiais, pirmasis Tibeto valdovas valdė 127 metais prieš mūsų erą, o septintajame mūsų eros amžiuje Tibetas buvo suvienytas ir tapo galinga imperija. Valdant imperatoriui Songtsen Gampo, prasidėjo Tibeto politinės ir karinės didybės era, kuri tęsėsi tris šimtmečius. Nesu istorikė, o tik politikė, todėl neaprašinėsiu, kaip Nepalo karalius ir Kinijos imperatorius ištekino už Tibeto imperatoriaus savo dukras ir kokia buvo tų vedybų įtaka imperijai. Neaprašinėsiu devintojo amžiaus viduryje kilusio didžiulio dvasinio ir intelektualinio renesanso. Nebūdama istorike, neanalizuosiu Tibeto santykių su mongolų imperatoriais XII-XIV a.; santykių su Kinijos imperatoriais XIV-XVII a.; santykių su mandžiūrais  nuo XVII a iki XX a. pradžios, nei Tibeto santykių su Britų Indija XIX a.

Grįžtu į XX a. pradžią, į 1911 metus ir pacituosiu Tarptautinės Teisininkų komisijos Tibeto Juridinių Tyrimų Komiteto Tibeto statuso apibudinimą: „nuo 1911 iki 1950 metų Tibetas įrodė turįs valstybingumą, kokį paprastai pripažįsta tarptautinė teisė. 1950-aisiais buvo tauta, teritorija ir toje teritorijoje veikianti vyriausybė, tvarkanti Tibeto vidaus reikalus be jokio išorinės valdžios įsikišimo. 1913-1950 m. Tibeto užsienio reikalus tvarkė išimtinai Tibeto vyriausybė, ir oficialūs dokumentai rodo, kad šalys, su kuriomis Tibetas palaikė užsienio ryšius, su Tibetu elgėsi kaip su nepriklausoma valstybe“.

Keturių nepriklausomybės dešimtmečių pilnai pakanka, kad Tibetą pripažintų tarptautinė bendruomenė. Daugelis šių dienų Jungtinių Tautų narių yra turėję net mažesnį nepriklausomybės laikotarpį. Tibeto padėtį sunkina tai, kad Kinija, kaip ir kitos imperinio mąstymo didžiosios valstybės, turi galingą propagandinę mašiną, kurios pagalba perrašė Tibeto ankstyvąją istoriją taip, kad naujasis perrašytos istorijos variantas pateisintų Kinijos okupacinius sumanymus.

Tad NEPRIKLAUSOMYBĖ ar tik AUTONOMIJA?

Teisė, teisingumas, tiesa – Tibeto pusėje! Tai tik Nobelio Taikos premijos laureatas, išmintingas ir taikus Tibeto politinis ir dvasinis vadovas Dalai Lama XIV, suprasdamas, jog reikia kuo skubiau gelbėti savo tautos šaknų likučius, gali taip kukliai nusileisti derybose su Kinija ir savo tautai reikalauti tik pačios kukliausios laisvės formos – autonomijos.