R. Hofertienė „Tikrai nedvejokime dėl Tibeto teisės į laisvę!“

Pastaruoju metu ne kartą Tibeto laisvės rėmimo grupės buvau kviečiama dalyvauti Tibeto rėmimo akcijose. Jų metu daug kartų teko kalbėtis su praeiviais gatvėje. Dalis, kaip ir daugelis iš mūsų, per storą geležinę uždangą nesame girdėję Tiesos apie pasaulio tautų kančias vaduojantis iš okupantų spąstų. Todėl natūralu, jog dalis mūsų piliečių nori sužinoti Tibeto istorijos esminius dalykus arba apie tibetiečių laisvės siekio būti savarankiškais pagrįstumą. Deja, dalelė praeivių, matyt, labai gerai žinodami, kad Tibeto valstybingumas matuojamas daugiau nei šimtmečiais, atkakliai ir ilgai sudirgę įrodinėja priešingai. Jei Lietuva nebūtų penkiasdešimt metų kentėjusi okupantų jungo, gal ir patikėtume, jog Kinijos naudai aiškinantys yra paprasčiausiai naivuoliai. Mūsų patirtis rodo, kad šmeižiantys Tibetą ir tibetiečius puikiai žino, ką šneka ir todėl pastaruosius kitoks t.y. TIESOS aiškinimas – tik supykdo.

Dar kartą priminsiu, jog Dalai Lamai XIV už Jo pastangas ne prievartos būdu siekti Tibeto nepriklausomybės 1989 m. buvo suteikta Nobelio taikos premija.
Daugelio šalių parlamentai nuo 1987 m. yra priėmę ne vieną dešimtį rezoliucijų, raginančių Kiniją gerbti žmogaus teises Tibete. Tokias rezoliucijas priėmė Europos Parlamentas, Vokietija, Italija, Austrija ir kt. JAV senatas ir Atstovų rūmai yra priėmę virš dešimties rezoliucijų ragindami Kiniją gerbti žmogaus teises. Dar 1991 m. spalio 28 d. JAV Prezidentas Dž. Bušas įtraukė į įstatymų sąvadą Kongreso rezoliuciją, skelbiančią Tibetą okupuota šalimi, kurios teisėti atstovai yra Dalai Lama ir Jo vadovaujama vyriausybė, pripažįstanti Tibeto tautą.

Jo Šventenybė Dalai Lama XIV

Jo Šventenybė Dalai Lama XIV

Daugelio valstybių – tarp jų ir JAV, Australija, Vokietija, Lietuva ir kt. – vadovai buvo oficialiai priėmę Jo šventenybę Dalai Lamą XIV. Visame pasaulyje surinkta dešimtys milijonų parašų už Tibeto laisvę. Vien 1995 m. kovo 10 d. vykusioje tarptautinėje akcijoje Tibetui paremti dalyvavo virš 600 pasaulio miestų ir savivaldybių! Tad ar bekyla kam klausimas, kad visi NEŽINO KĄ DARO, o vienintelė komunistinė diktatoriška Kinija ŽINO KĄ DARO? Kinijos kalėjimuose pilna net pačios Kinijos piliečių, kurių mintys ar žodžiai nesutampa su kinų valdžios nuomone. Tad gindami tibetiečius padėtume ir kenčiantiems eiliniams kinams, mėginantiems mąstyti demokratiškai.

Teko nemažai kalbėti su jaunu kinų disidentu, pabėgusiu iš Kinijos ir šiuo metu gyvenančiu Amerikoje, kuris nuoširdžiai tiki, kad netolimoje ateityje ne tik tibetiečiai, bet ir kinų tauta išsivaduos iš Kinijos komunistinės valdžios jungo. Minėtas disidentas, iš Amerikos kartu su Holivudo žvaigžde Richard Gere specialiai atskridęs sakyti kalbą Tibetui remti mitinge prie Jungtinių Tautų būstinės Ženevoje, pasidžiaugė bundančiu pačios kinų tautos sąmonėjimu, būrimusi į slaptas organizacijos kovai už demokratinę valdžią jų šalyje.

Net VIII a. Tibetas jau buvo galinga imperija. Tibeto padėtis susikomplikavo XIX a. viduryje. Jam teko patirti kelias okupacijas, tačiau jos truko neilgai. Pasinaudodamas Kinijos imperijos žlugimu, Tibetas išvijo iš savo teritorijos Kinijos kariuomenę. 1913 m. vasario 14 d. Dalai Lama XIII paskelbė Tibeto nepriklausomybės atstatymą. Tais pačiais metais Tibetas pasirašė taikos sutartį su Mongolija. Šia sutartimi abi valstybės pripažino viena kitos nepriklausomybę. 1914 m. Tibetą pripažino Didžioji Britanija, o 1948 m. – Indija.
Kinija ne kartą stengėsi okupuoti Tibetą, tačiau Tibetas išsaugojo savo nepriklausomybę iki pat Kinijos įsiveržimo 1949 m. Ne vienas Europos ir pasaulio valstybių parlamentas savo dokumentuose pabrėžė, jog 1913 – 1949 m. Tibetas turėjo visus tarptautinės teisės nustatytus nepriklausomos valstybės požymius: teritoriją, gyventojus, vyriausybę ir gebėjimą savarankiškai tvarkyti savo tarptautinius santykius.
Kinija įsiveržė 1949 m. ir galutinai Tibete įsitvirtino po 1959 m. sukilimo.

Besigailintiems Kinijos valdžios ir jai pataikaujantiems dažnai dėl asmeninių interesų, noriu pateikti klausimą: kas ką okupavo? Ar galėjo keletas milijonų tibetiečių 1949 m. okupuoti milijardinę Kiniją? Jei jus gatvėje užpultų keli ginkluoti žudikai, jūs neturėtumėt teisės net įspirti, nes taip gindamiesi pažeistumėte žudiko teises?
Negi tibetiečiai neturėjo teisės norėti, kad per jų skausmo apimtą ir tibetiečių krauju aplaistytą bei prievarta užimtą Tibeto žemę, nebūtų nešamas olimpinis deglas?
Ir, prašau, nepasiduokite klaidinimams, kad Dalai Lama ar pasaulio visuomenė prieš kinų tautą, ar prieš Olimpiadą Kinijoje. Ne. Pasaulio visuomenė už tai, kad NEVYKTŲ PUOTA MARO METU!
Pasaulis yra tik prieš Olimpiados atidarymo iškilmes, kuriomis norima užgožti tikrąją padėtį Kinijoje ir Tibete. Sąmoningoji pasaulio dalis yra už tai, kad ir Kinijoje įsigalėtų demokratija, kad Tibetas atgautų laisvę ir kad už žodžio laisvę Kinijos kalėjimuose nebūtų nei kinų, nei tibetiečių!

Aš, kaip ir kiti, esu už tai, kad Kinijoje vyktų Olimpiada. Tai vienintelė galimybė „nepraradusiems regėjimo“ pamatyti nors dalelę skaudžios tiesos.
Padėdami Tibetui, padėtume ir kinų tautai, ir pagaliau padėtume susivokti pačiai Kinijos valdžiai, kad pasaulyje visos diktatūros anksčiau ar vėliau žlunga. Atėjo laikas Kinijai demokratėti. Ryškiausias to laikotarpio atskaitos taškas turi būti Olimpiada.

Bet apie Olimpiadą Kinijoje – kitame straipsnyje.

R.Hofertienė