E. Vareikis „Ar galima laimėti Tibeto bylą prieš Kiniją? Apie derybų perspektyvą“

Artėjanti Pekino olimpiada skaudžiai priminė Tibeto laisvės bylą. Priminė gal net ryškiau nei tikėjosi olimpiados organizatoriai ir Tibeto laisvės gynėjai. Dėl protestų nepavyko olimpinio deglo nei ramiai uždegti Graikijoje, nei pernešti, kaip numatyta programoje, svarbiausių Europos miestų gatvėse. Olimpinė ugnis, turėjusi simbolizuoti taiką ir olimpinę dvasią, tapo jos parodija ir įeis į istoriją, matyt, kaip vienas nemaloniausių epizodų visoje olimpinio judėjimo istorijoje.

Tibeto byla, prasidėjusi po Antrojo pasalinio karo, tai iš dalies pamirštama, tai vėl skaudžiai prisimenama iki šios dienos Tibeto neišlaisvino. Tačiau būtent ji leido suteikti Tibeto dvasiniam lyderiui Nobelio Taikos premiją, privertė milijonus žmonių susidomėti Tibeto istorija, kultūrai  tą kultūrą ginti. Tai didelis laimėjimas, leidęs Tibetą išsaugoti net brutalios “kultūrinės revoliucijos” sąlygomis, šiandien gi leidžiantis sakyti, kad byla tęsiasi.

Jo Šventenybė Dalai Lama XIV

Jo Šventenybė Dalai Lama XIV

Karo prieš Kiniją šiandie laimėti negalima. Negalima net ir kariauti, nes tibetiečiams tai nepriimtinas metodas. Negali karo jo laimėti ir oficiali Kinijos valdžia, nors, tiesą sakant, kariauja jau tiek metų. Tai civilizacijos karas, kurio, kaip nurodo teoretikai laimėti negalima iš esmės. Kultūra, kuri jau įrašyta istorijoje ir žmonijos atmintyje – nesunaikinama.

Pastaraisiais metais Tibeto laisvės byloje įvyko ryškių pokyčių. Centrinė Kinijos valdžia, anksčiau tvirtinusi, kad jokios Tibeto problemos iš viso nėra, pripažįsta, kad problema yra ir reikia ieškoti sprendimo. Tibetiečių lyderiai emigracijoje kalba apie galimybę sukurti laisvą Tibetą Kinijos Liaudies Respublikos konstitucinės sandaros rėmuose. Kultūrinė ir politinė Azijos tradicija tokius dalykus, beje, leidžia.

Buvo galima viltis, kad Pekino valdžia pati imsis derybų iniciatyvos prieš artėjančias olimpines žaidynes ir taip atims argumentus protestuoti. Deja, įvyko kitaip. Pekinas, atrodo, manė, kad protestai bus tokie menki, juos bus galima tiesiog ignoruoti, ir viskas baigsis be problemų. Problemų būta ir Pekinui kur kas rimtesnių.
Atrodo, kad išties nebėra kitos išeities, kaip tik derybos, kuriose į Tibeto laisvės bylą turi būti atsižvelgta.

Dalai Lama XIV šiandieninius savo siekius formuluoja kaip vadinamąją Penkių punktų programą. Pirmą kartą tie principai paskelbti dar 1987 metais ir dabar įvairių modifikacijų forma skelbiami kaip strateginiai kovojančio Tibeto tikslai.

Tibeto vėliava

Pirma. Tibetą paversti taikos zona. Visą Tibetą, o ne tik jo dalį – dabartinį administracinį Tibeto autonominį regioną. Taigi administracines kai kurių rajonų linijas tektų pakeisti.

Antra. Sustabdyti Kinijos remiamą gyventojų perkėlimo politiką, ypač regiono militarizaciją. Argumentas, kad militarizacija didinama Indijos grėsmės akivaizdoje, ganėtinai silpnas, tarptautinis politikos klimatas to nepatvirtina.

Trečia. Įgyvendinti visuotinai priimtas žmogaus teises ir laisves. Įgyvendinti, geriausia, visoje Kinijoje. Kinijos demokratizacija leistų ne spręsti Tibeto problemą, o integruoti laisvą Tibetą į demokratinę Kiniją.

Ketvirta. Skubiai spręsti ekologines regiono problemas. Tibetas jau tapo branduolinių atliekų laidojimo vieta, čia naikinama augalija, kyla grėsmė vandens šaltiniams. O juk Tibete prasidedančios upės daro įtaką beveik trijų milijardų žmonių gyvenimams.

Penkta. Pradėti diskusijas apie Tibeto statusą ir nustatyti santykių tarp tibetiečių ir kinų principus.

Kinija įpratus spręsti klausimus iš jėgos pozicijų ir laimėti tradicinius karus. Tačiau dainuojanti revoliucija ar besimeldžianti revoliucija pavojingesnė už fizinę. Šiandien neoficialios Kinijos ir Tibeto atstovų derybos vyksta. Kinija turi pagrindo neskubėti, tibetiečiai gali džiaugtis, kad derybų stalas pagaliau atsirado.

Kinijos diplomatija stengiasi Tibeto klausimą pakeisti klausimu apie Dalai Lamos statusą – neva atsisakęs valstybės vadovo statuso jis gali ramiai grįžti į tėvynę ir net vadovauti visiems Tibeto budistams. Išankstinė sąlyga yra ir besąlygiškas Tibeto prisipažinimas esant Kinijos dalimi, tai yra kapituliacija istorijos interpretavimo fronte.

Kinija, be abejo, nori sukurti alternatyvą emigravusiai Tibeto valdžiai. Siekiama skaldyti budistų hierarchijos struktūras, supriešinti hierarchus. Tikimasi, kad tekstilės ir plastmasių bumas dar kartą privers pasaulį tylėti, o lėtos derybos bus veikiau Dalai Lamos kaip nekonstruktyvaus partnerio kompromitacija. Kuriamas ir toks Tarybinio Tibeto (koks kažkada buvo Tarybų Lietuvos) įvaizdis. Tibetą kasmet aplanko apie 200 000 turistų, kuriems peršamas sėkmingai besivystančio Tibeto Kinijoje vaizdelis.

Turistams peršama laimingų Kinijos tibetiečių iliuzija. Ji kartais atrodo, net įtaigi, bet tai – iliuzija. SSSR niekados nenugalėjo lietuvių ar estų, Kinija gal ir privertė kai kuriuos tibetiečius šypsotis prieš vaizdo kamerą, bet visas Tibetas nesišypso.

Derybos šiandien tibetiečiams išties reikalingos. Jos rodo, kad kantri kova yra prasminga, nors dar nesibaigė. Kinija iš tiesų neturi kitos išeities. Slėpti problemos jau nebe pavyksta, o nesiderant galima dar labiau paaštrinti situaciją tiek regione, tiek ir griauti tarptautinį Kinijos prestižą.

Tad, regis, turime pagrindo tyliai džiaugtis ir skatinti derybų procesą tęsti. Derybos bus ilgos ir sudėtingos. Žinau, kiek ten tarpusavio įtarumo ir nepasitikėjimo, koks ilgas konkrečių neatsakyto klausimų sąrašas. Tačiau derybos turi tęstis, iki olimpiados ir po jos, puoselėjant viltį, kad taika geriau nei karas, o laisvas Tibetas geriau nei didelės šalies gėda prieš mažą tautą.

Egidijus Vareikis