A. Aleksandravičius: Nuo gintarinės Baltijos iki olimpinio Pekino per tibetiečių lavonus?

„Antroji religija“ neleidžia Lietuvos sporto funkcionieriams net suabejoti, ar totalitarinė šalis, žudanti beginklius vienuolius, gali rengti pasaulio sporto ir taikos šventę.

Šimtai tūkstančių Lietuvos piliečių pernai gedėjo dėl prozininkės ir grafikės Jurgos Ivanauskaitės mirties, tačiau tiems patiems mirusios rašytojos talento gerbėjams nei šilta, nei šalta dėl Tibeto likimo, nors J.Ivanauskaitė kone visą sąmoningą savo gyvenimą kovojo dėl šios kinų pavergtos šalies laisvės. Demokratinėse Vakarų šalyse rimtai ir seniai svarstoma apie Pekino olimpiados boikotą, galbūt vienintelę priemonę, galinčią priversti valdančiąją kinų komunistų partiją baigti represijas Tibete ir Rytų Turkestane. Lietuvoje toks pasiūlymas laikomas pasikėsinimu į „antrąją šalies religiją“ – krepšinį. Vien mintis, kad iš solidarumo su keistuoliu Tibeto dvasiniu vadovu Dalai Lama Lietuvos krepšininkai nedalyvautų Pekino olimpiniame turnyre, į kurį taip sunkiai iškovojo kelialapius, daugeliui atrodo „šventvagiška“, „nusikalstama“. J.Ivanauskaitės bendražygis, Tibeto laisvės rėmimo judėjimo narys Robertas Mažeika tvirtina, kad mūsų politikos ir sporto funkcionierių baimė supykdyti Kinijos komunistų partiją nelabai dera prie vyriausybinės Lietuvos įvaizdžio komisijos sukurtų propagandinių teiginių, kad „Lietuva – drąsi šalis“, regiono lyderė, užsienio politikos aktyvistė, nebijanti iššūkių ir nesižeminanti pasaulio galingiesiems.

Tibeto vėliavos Lietuvos sportininkų rankose

Architektas R.Mažeika „Ūkininko patarėjui“ sakė, kad Tibeto laisvės rėmėjai Lietuvoje nėra nei maksimalistai, nei ekstremistai. “Nesakome, kad reikėtų visiškai nedalyvauti olimpiadoje. Bet vis dėlto Lietuva neturėtų apsimesti, kad Tibete nieko nevyksta, kinų kariuomenė nežudo beginklių vyrų ir moterų, nesodina į kalėjimus žmogaus teisių gynėjų. Galėtų Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus nevykti į olimpiadą, sportininkai žaidynių pradžios ceremoniją gali stebėti per televizorius Pekino olimpiniame kaimelyje, užuot su Lietuvos trispalve ėję stadiono bėgimo taku. O jeigu mūsų olimpiečiai vis dėlto nuspręstų dalyvauti atidarymo šventėje, galėtų rankose laikyti Tibeto nacionalines vėliavėles – Kinijos valdžia griežtai baudžia jas keliančius tibetiečius, prilygina šias vėliavas Vakaruose draudžiamoms nacionalsocialistinės Vokietijos svastikoms. Yra daugybė būdų padėti naikinamai tautai“, – galvoja dažnų piketų prie Kinijos ambasados Vilniuje organizatorius R.Mažeika.

Kosovo atvejis Tibetui netinka?

Tačiau iš Lietuvos politikų sunku tikėtis net ir tokios kuklios paramos Tibetui. Prezidentas V.Adamkus, baręs Seimo narius, kad šie iki šiol nepripažįsta Kosovo nepriklausomybės, apie Tibeto laisvę nepasakė nė žodžio nuo pat kovo 10-osios, kai Kinijos liaudies išsivadavimo armija kraujyje paskandino taikius tibetiečių bandymus paminėti sukilimo prieš kinų okupantus 50-ąsias metines. 1948 metais Vokietijoje vykusioje Pavergtųjų tautų olimpiadoje po du lengvosios atletikos rungčių aukso ir sidabro medalius laimėjęs V.Adamkus, pritardamas Kinijos komunistų partijos centro komitetui, ragina sporto nepainioti su politika.

„Meškos paslauga“ Kinijos demokratijai

„Pats Dalai Lama sako, kad kinų visuomenė nusipelnė olimpiados. Tačiau, kita vertus, tarptautinė žmogaus teisių gynimo organizacija „Amnesty International“ šiomis dienomis pranešė, kad Kinijos žmonių teisės būtent dėl olimpiados dabar labiau suvaržytos. Kitaip sakant, pasaulis, suteikdamas Kinijos Liaudies Respublikai galimybę rengti olimpines žaidynes, padarė savotišką „meškos paslaugą“ tos šalies demokratijai“, – įsitikinęs R.Mažeika.

Į laidotuves – tūkstančiai, į piketą – saujelė

Kovo pabaigoje į piketus prie Kinijos Liaudies Respublikos ambasados Vilniaus Algirdo gatvėje rinkdavosi 30–50 mirusios rašytojos J.Ivanauskaitės bičiulių ir bendražygių. Su mirusia rašytoja pernai vasario mėnesį norėję atsisveikinti gedėtojai net netilpo sostinės Bernardinų bažnyčioje, kur ji buvo pašarvota.„Jurga atvėrė akis daugeliui žmonių, jos įspūdžių apie Tibetą trilogija ne vieną skaitytoją apskritai pirmą kartą supažindino su šia nelaiminga šalimi. J.Ivanauskaitės interviu, straipsniai Tibetą padarė gerokai artimesnį Lietuvai, tačiau, aišku, sunku tikėtis, kad tibetiečių tautos likimas didžiajai daliai Lietuvos visuomenės rūpėtų labiau negu savų mokytojų atlyginimai“, – statistinio lietuvio abejingumą Tibeto kančioms bando paaiškinti R.Mažeika.

Nejaučia užuojautos sukruvintiems vienuoliams

Internetinis dienraštis „Alfa.lt“ neseniai surengė apklausą „Kaip Lietuva turėtų elgtis, girdėdama raginimus boikotuoti olimpines žaidynes Kinijoje?“ 21 proc. apklausos dalyvių pataria Lietuvos sportininkų delegacijai nedalyvauti olimpiados atidarymo ceremonijoje, 10 proc. ragina apskritai nesiųsti sportininkų į Kiniją, 3 proc. – nesiųsti žurnalistų, 13 proc. –  paremti Kiniją (!), o dažniausia nuomonė (53 proc. pasisakiusiųjų ) – nekreipti dėmesio į jokius raginimus. Taigi J.Ivanauskaitės gerbėjai, jos laisvamaniškų romanų skaitytojai nė už ką nesutiktų iš užuojautos sukruvintiems, pažemintiems ir įkalintiems Tibeto vienuoliams budistams atsisakyti malonumo su „Švyturio“ alaus buteliu rankoje per televiziją stebėti Pekino olimpinio krepšinio turnyro dvikovą tarp Lietuvos ir JAV komandų.

Neįsivaizduojama Česlovo Juršėno parama Dalai Lamai

Tačiau Tibeto laisvės rėmimo judėjimo aktyvistą R.Mažeiką labiausiai piktina Lietuvos politikų ir sporto funkcionierių elgesys. Išskyrus atsargų Seimo Tarpparlamentinių ryšių Tibeto rėmimo grupės pareiškimą, jokia valdžios įstaiga, nei Užsienio reikalų ministerija, nei ankstesnysis ar dabartinis Seimo pirmininkai, nei premjeras nepasmerkė Kinijos susidorojimo su demonstrantais Tibeto sostinėje Lasoje.

„Graudu, kad tai vyksta praėjus vos 18 metų nuo tų laikų, kai mes patys viltingai dairėmės į užsienį, po kruopelytę rinkdavome informaciją, kur vyksta nors ir mažiausia demonstracija ar bent kelių žmonių piketas sovietų terorizuojamai Lietuvai paremti. Aišku, šiandien Kinija beveik visoms pasaulio šalims yra svarbi prekybos partnerė, bet štai JAV Atstovų rūmų pirmininkė demokratė Nensi Pelosi (Nancy Pelosi) nepabūgsta šiomis dienomis nuvykti pas Dalai Lamą į Daramsalos miestą Indijos šiaurėje, pasienyje su Kinija. N.Pelosi, kurią Dalai Lama Daramsaloje apgaubė auksine skara, paragino JAV prezidentą Džordžą Bušą (George W. Bush) nedalyvauti olimpiados atidarymo iškilmėse, o visą demokratišką pasaulį – pasmerkti Kinijos valdžią, nes priešingu atveju Vakarai niekados daugiau neturės moralinės teisės kalbėti apie demokratiją. Ar jūs galite įsivaizduoti, kad taip pasielgtų Lietuvos Seimo pirmininkas, politinio prisitaikymo virtuozas Česlovas Juršėnas? Aš – ne…“, – ironizuoja R.Mažeika.

LTOK pagraudenimai ir gąsdinimai

Vos tik į mūsų šalį atskriejo pranešimai apie Tibete plykstelėjusį smurtą, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK), jo nepakeičiamas prezidentas (sėdintis tame poste 20 metų, dar nuo sovietų laikų) Artūras Poviliūnas iškart griežtai pareiškė, kad Lietuvos sportininkai dalyvaus olimpiadoje bet kokiu atveju. Nors kinai ir sulygintų Tibetą su žeme. Anot A.Poviliūno, olimpiados boikotas būtų labai skaudus smūgis atletams, dalyvauti joje esanti visų sportininkų svajonė (nors šiais laikais garsūs sportininkai gyvena ne iš vienkartinių olimpinių stipendijų, bet iš milijoninių honorarų, kuriuos gauna startuodami įvairiose profesionalų lygose), nepatekus į olimpines žaidynes, niekais nueina sportininkų ketverių metų treniruotės, vyresnio amžiaus sportininkai baigia karjerą, nebelaukdami kitos olimpiados, o daug vilčių teikę debiutantai niekada nebepakartoja per tą sužlugusį olimpinį ciklą demonstruotų puikių sportinių rezultatų ir lieka vidutiniokai. Be to, LTOK gąsdina, kad boikoto atveju mūsų šalis būtų nubausta ir negalėtų dalyvauti 2012 metų Londono olimpiadoje.

Olimpiniai idealai po totalitarinio režimo padu

R.Mažeika svarsto, ar tokiu atveju nereikėtų keisti Olimpinės chartijos, kuri leidžia sukomercinti didįjį sportą, atiduoti teises į jo reklamą alkoholio ir tabako kompanijoms, tačiau draudžia sportininkams užjausti naikinamas tautas ir persekiojamus žmogaus teisių gynėjus. Artėjančią Pekino olimpiadą R.Mažeika lygina su 1936 m. nacionalsocialistinės Vokietijos sostinėje Berlyne ir 1980-aisiais Sovietų Sąjungoje, Maskvoje, vykusiomis olimpinėmis žaidynėmis. „Pasaulio sporto bendruomenė (taigi ir ponas Poviliūnas kartu su garsiaisiais Lietuvos sportininkais) galėtų susitelkti ir neleisti kilnių olimpinių idealų vėl panaudoti totalitarinio režimo propagandai. Sportininkų norą vykti į Pekiną dar galima suprasti – tokia jų profesija, bet LTOK, Kūno kultūros ir sporto departamento funkcionierių, kurie yra politikai, laikysena nusikalstama, nepateisinama“, – sako Tibeto laisvės rėmimo judėjimo narys R.Mažeika.

Vilniaus elitas nesilaiko savo kodekso

Anot Lietuvos įvaizdžio komisijos, kuriai vadovauja pats premjeras Gediminas Kirkilas, „istorinė kova dėl būvio sukūrė drąsų ir ryžtingą, tvirtą ir kovingą, užsispyrusį ir atkaklų, tiesų, nors kiek ir stačiokišką lietuvio charakterį.“

Drąsių žmonių šalies valdžiai jau buvo dvi progos pademonstruoti savo narsą – pripažinti nepriklausomybę paskelbusį Kosovą ir solidarizuotis su Kinijos kariuomenės žudomais Tibeto vienuoliais. Abiem atvejais Lietuvos elitas nesilaikė savo paties susikurto dorovės kodekso.

Pasikeitė tik olimpinio žygio distancija

Šiomis dienomis Lietuvos tautinio olimpinio komiteto delegacija nuskrido į Pekiną patikinti Kinijos komunistų partiją, kad „didžiausias negu bet kada Lietuvos sportininkų būrys“ tikrai dalyvaus žaidynėse. Prieš trisdešimt metų, kai Tarptautinis olimpinis komitetas leido žaidynes rengti irgi totalitarinei, kolonijinei Rusijai, sovietų okupuotoje Lietuvoje prasidėjo masinis fizkultūrininkų žygis „Nuo gintarinės Baltijos iki olimpinės Maskvos“. Atrodo, tas žygis tęsiasi iki šiol. Tik atstumas iki olimpinių objektų pasikeitė – iki Maskvos buvo 1200 km, iki Pekino – 7006 km. Prieš 28 metus į olimpiados sostinę reikėjo eiti per sudegintus Afganistano kaimus, dabar – per sugriautą Tibeto sostinę.

Nuotraukose: 2008-ieji. Tibeto nepriklausomybės šalininkai  Vilniuje  prie Kinijos Liaudies Respublikos ambasados bando paaiškinti ir  Lietuvos politikams, kad  Pekinas per olimpines žaidynes dar labiau suvaržys pavergtųjų  tautų ir  žmonių teises. Architektas Robertas Mažeika laiko dešinįjį plakato “Free Tibet!” (“Laisvę Tibetui!”) kraštą.

 

1977-ieji. Lietuvos SSR fizkultūrininkai  pradeda dviračių  žygį “Nuo gintarinės Baltijos  iki olimpinės Maskvos”.

Jurgos UŽKURNYTĖS ir archyvinė nuotraukos

“Ūkininko patarėjas”