Berta Tilmantaitė. „O kur Tibetas?“

Tibetas, 2013 m. Bertos Tilmantaitės nuotrauka.„Skudurais apvynioti moters keliai nesisaugodami krinta ant šalto, grubaus asfalto. Iš paskos gula liemuo, pilvas, krūtinė. Kojos išsitiesia, lūpos švelniai paliečia grindinį. Delnuose įspraustos medinės plokštelės, neleidžia susižeisti, bet kelio dulkės palieka žymę ant raukšlėtos kaktos. Ji pakelia galvą. Rudos pakruvusios akys lyg prisiųtos lėlės sagos žvelgia į priekį. Nesidairydamos. Iki Lasos dar septyni kilometrai. Nuo už nugaros likusio kaimo penkios savaitės. Budistai piligrimai iš atokiausių Tibeto kampelių slenka į sostinę kas tris žingsnius klupdami ir bučiuodami žemę. Rytoj prasidės Saga Dawa – mėnesis iki Budos nušvitimo“, – rašė bendrakeleivis Andrius Jančiauskas po apsilankymo Tibete 2013 m. pavasarį.

Lhasoje tibetiečiai taip pat kas dien klupinėdami, kartodami mantras ir sukdami maldų ratelius žingsniuoja aplnik miestą. Stabtelim, lyg išsigandę, lyg pamatę kažką labai asmeniško, ko pamatyti neturėjom, lyg bijodami sutrukdyti, lyg sutrikę, nes suvokėm, kad neturim kažko, ką turi jie.

Bet pasakojimuose, filmuose, knygose, nuotraukose matyta ir girdėta romantika greitai išsisklaido, lyg nukirtus aštriu mėsininko kirviu, priešais šventyklą mėsą pardavinėjančiam kioskely.

Tibetas, 2013 m. Bertos Tilmantaitės nuotrauka.Kelias dienas pro be galo gražius kalnus, upes ir ežerus važiavome prilipę prie langų – tokia ramybė, didybė ir grynumas, kad net šiurpas krečia. Mažučiuose kaimeliuose, įsikūrusiuose kalnų papėdęse gyvena vis dar su gyvūliais klajojantys tibetiečiais. Pusmetį praleidžia ganydami savo bandą, pusmečiui gryžta į dėžutes primenančius namelius mažais langiukais. Visur aplinkui plėvesuoja 5 spalvų, simbolizuojančių 5 elementus, vėliavėlių girliandos, vėjuose šnabždančiose jose užrašytas mantras.

Bet vos tik įvažiavus į miestus, susiraukiam – „o kur Tibetas?“ Viskas atrodo lyg eiliniame Kinijos mieste, tik dangoraižių netiek daug. Visos parduotuvės, užeigos, viešbučiai priklauso kinams, daugiausiai han’ams, bet nemažai ir musulmonų uyghur’ų bei kitų tautinių grupių atstovų. „Visi šie pokyčiai akivaizdžiai įsibėgėjo per paskutiniuosius keletą metų. Kinijos vyriausybė skatina kinų iš kitų regionų kraustymąsi ir verslą Tibete, suteikdami jiems įvairiausias lengvatas. Tuo tarpu mes, tibetiečiai neturme net pasų, pradėti bet kokį verslą mums gerokai sunkiau, ką jau bekalbėti apie, pazydžiui, išvykimą iš šalies“, – pasakoja vietinis Norbu.

Gatvėse prie šventyklų išmaldos prašantieji, supykę, kad neįmetei ko nors į jų delną, net kumšteli kojon ar kažką nepatenkinti murma pavymui. Vienuolynų pakampiuose mobiliaisiais telefonais žaidžiantys vienuoliai nei iš tolo neprimena tų, kantriais iš smėlio mandalas piešiančių. „Visi protingieji pabėgo, liko tik tie, kurie vienuolynus pasirinko dėl patogumo, čia, kaip matot, nepersidirbsi“, – pasakoja tibetietis Norbu, aprodantis šventyklas Tibeto miestuose. „Kalnuose, kaimuose dar likę autentikos, ten Tibetas tikresnis. Bet ar ilgam?“

Tarp išraustų gatvių, kylančių naujų pastatų ir kiniškų užeigų tradiciniais rūbais apsivilkę tibetiečiai, sukantys maldų ratelius ir šnabždėdami mantras atrodo lyg užsilikę iš praeities, nespėjantys su pokyčiais, svetimkūniai savoj žemėj.

Tai buvo skaudžiausia kelionė…

Bertos Tilmantaitės nuotraukos iš kelionės po Tibetą 2013 m.